Anksčiau man viskas buvo aišku. Jeigu vaikas skriaudžiamas, reikia jį gelbėti iš šeimos. Duok Dieve, pastebėtų kokie praeiviai ir praneštų policijai. Arba kaimynai paskambintų į policiją išgirdę riksmą ar neadekvačius tėvų balsus. Tada vaikiukas būna išgelbėtas. Paima jį ir saugu. Bet ar tik tokios būna situacijos?
Vaikas lygu pokyčiai
Mano pažįstama anksčiau gyveno Norvegijoje. Grįžo, kai susilaukė vaikų. Pasakojo, kad nenorėjo gyventi nuolatinėje baimėje, kai gana vaikui ateiti į darželį nusibrozdinus žandą ir viskas, iškviečiami spec. darbuotojai.
Klausiausi skeptiškai. Mano įsivaizdavimu, juk matosi, ar vaikas pats susižeidė, ar jį mušė. Namai būna tvarkingi arba apkuisti, dar mamos išvaizda ir būsena lemia, bet gi matosi, ar šeima normali, ar ne.
Pati susilaukiau vaiko, Lietuvoje prasidėjo pokyčiai dėl smurto... Pasikeitė ir mano mąstymas. Bijau, kad visgi žmogus gali ir ne dėl savo kaltės patekti į nemalonias situacijas.
Mano sūnus – sveikas berniukas, tik baisiai aktyvus ir jautrus. Keista kombinacija, kuri reiškia, kad jis gali vieną minutę dar linksmas lakstyti ratais, o kitą jau gulėti ant žemės klykdamas iš siuto. Jam atlikti įvairūs tyrimai, nėra jokio susirgimo, tiesiog kaip problema ne kartą įvardytas jautrumas ir emocinės audros.
Viską darome kaip reikia: einam pas vaikų psichologą, taikom pozityvios tėvystės patarimus, skaitom literatūrą. Mokom vaiką nusiraminimo, viskas po žingsnį pirmyn. Bet jokie rezultatai nenutinka per naktį.
Jeigu viskas pereina į isteriją, situacija dar baisėja. Vaikas bando susižeisti, iš pykčio trenkia galvą į grindis, draskosi nagučiais veidą. Po tokio priepuolio atrodo kaip sužalotas: mėlynė ant kaktos po smūgio į grindis, nudraskymai ant veido... Stengiamės vaikui padėti, bet, žodžiu, esmė tokia, kad didžiausia panika ateina iš kaimynės.
Mama, nenoriu!
Kai jam prasideda isterija, ji eina pas mus, beldžia į duris, skambina. Ji girdi klykimą, ateina šaukt ant mūsų: „Ką jūs darot tam vaikui, kad jis taip šaukia? Kuo jūs jį mušat?!“
Visa situacija jai paaiškinta, papasakojom geranoriškai, kokios problemos, bet jai nesvarbu. Eina, baladojasi, paskutinius kartus grasino policija.
Ji per sieną girdi berniuko klyksmą: „Neee! Nenoriu, ne, nenoriu, mama, pasitrauk.“
Tai ką ji gali galvot? O situacija tokia, kad sūnus užisterikuoja, kad nenori autis šiltesnių batų į lauką.
Ir dabar aš galvoju, jeigu ji girdi visus „nenoriu, mama, ne“, tada iškviečia policiją, papasakoja apie nuolatinius klyksmus, o policininkai atėję randa vaiką apdraskytu veidu? Kaip visa tai atrodo? Kiek šansų, kad iš mūsų nepaimtų sūnaus? Manau, mažai.
Ką daryt – neįsivaizduoju. Dar kartą eisiu su ja kalbėtis, prašysiu nusiraminti, pasakosiu vėl situaciją – gal pagaliau patikės.
Dar labiau mokausi laiku nuraminti sūnų, padėti jam išeiti iš isterijos. Bet kol kas tai bijau kiekvieną kartą, kai jis pradeda verkti. Nenormalu yra gyventi tokioje įtampoje ir manau, kad turėtų būti tvarkingiau padaryta visa sistema. Gi ne mano vienos vaikas isteriškas – tik kaip tvarkytis su tom kaimynėm?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
