Linksmybės komentaruose
Pirmasis. Eini skaityti dienraščių straipsnių ir juos komentuoti. Realiai gali net neskaityti, svarbu visom kryptim palieti tulžį. Turint didesnį ūpą pasipliekti su kitais, būtinai susirandi skiltį „Bendraukime“.
Jeigu straipsnio autorius bus vyras, pašiepiantis moteris, rašytiniais žodžiais prikali jį prie sienos. Jeigu straipsnio autorė moteris, pasisakanti opiom vyrų temom, išvadini ją feministe senmerge, katra klimakso apsėsta, baisiai negraži, stora ir dar kačių tuntą, matyt, turi.
Nes paskaitę pora pastraipų mes juk už koperfildus šustresni, gebame nustatyti beveik viską: pradedant svoriu, baigiant psichinių ligų nustatymu. Tai ar ne stebuklas? Pilnas pasaulis aiškiaregių.
Linksmybės feisbuke
Antrasis. Bėgi teršt svetimų feisbuko sienų.
„Šita suknelė tave labai storina“, – rašo kokia nors tai Marytė iš Zapyškio ant Jegelavičiūtės sienos. O įdomu, kaip pasijaustų ta pati Marytė, jeigu parduotuvėje sutiktas Statkevičius palinguotų už galvos susiėmęs, pažiūrėtų į ją liūdnom akim ir priėjęs sakytų: „Ojej, ponia, jūs visa iš mados išėjus.“
Stebuklinga vieta tas internetas, net iš namų neišeidamas gali įkišti snapą svetiman daržan. Įsijungę kompiuterius kažkodėl visi įgauna nepaaiškinamą drąsą, bei mistinę kompetenciją dalinti patarimus kitiems.
Paspjaudę ant svetimų sienų nepamirškit papuošti savosios. Nes kad ir koks jovalas būtų pačių gyvenimuose, kaip ir sujauktoje spintoje, uždarai duris, niekas nemato. A va feisbuko siena, tai it ta namų sekcija su stikline vitrina. Čia kraunamas tik gražiausias servizas prieš svečius pasipuikuoti. Gi nesidėsi nuotraukos su fingalu po akimi ir neparašysi – va kaip vyras mane nustebino, mua.
Sėdi vienam sofos gale ir raitai vyrui gimtadieninį sveikinimą, būtinai viešą su krūva širdelių. Nesvarbu, kad tas vyras kitam sofos gale prieš teliką išsidrėbęs, nesvarbu, kad ką tik išsivadinot visais zoologijos sodo epitetais. Svarbu, kad vieša erdvė matytų, kaip jūs vienas kitą mylit.
Linksmybės pažinčių svetainėse
Trečiasis. Pažinčių svetainės.
O čia jau skiltis viso straipsnio verta. Laido riteriai pagurklius papūtę, mergikes ančiuko zūbus per visą profilį atstatę. Margesnis už genį, tas mistinis virtualus pasaulis. Taigi, jungiam pažinčių svetainę, sukuriam profilį ir einam medžioklėn...
Akimis permetu visus tulpinių ir braškinių pasiūlymus – šiukšliadėžėn. Visiem, klaususiem, kodėl tokia graži netekėjus, atrašau – nes aš vest ketinu. Saldžiai kalbinę princai, nesulaukę atsakymų, išvadina neišauklėta merga ir paspaudžia nuotraukose kuolą.
Kuolas čia, suprask, žemiausias vertinimas. Paklausčiau, ar dabar man jau apsiverkt? Bet nespėju. Užblokuoja. Keistų vyriškių pasitaiko. Patys pradeda epitetais: „Labas, braške“. O gavę atsakymą: „Labas, moliūge, apsižeidžia iki sielos gelmių.“
„Labas, paskaičiau tavo anketą, va čia tai intelektas, lenkiu galvą“, – rašo man.
„Kurią?“ – net padėkot nebeišeina, berods užsikrėčiau sarkazlige.
Ir staiga – merginos laiškas, galvoju, bene klaus, kur ta jaunatvės paslaptis, kai perskaitau: „Labukas, paflirtuokim?“
Padidinu foto, į mane žvelgia jauna 19-mete blondinė. Taip jau persirietus, kad rodos 2 dienų bulviakasį apturėjus. Norisi paklaust: „Ojej, tokia jauna, o jau su strėnas pakirto?“ Bet staiga ant peties nutūpia angeliokas ir bando mane sugėdint: „Virga, suauk…“
Susituriu, bet susimąstau, kaip turėtų atrodyti moterų flirtas… Imu ir atrašau: „Labas, ką tu?“
Žinau, negražu, bet linksma…
„Nieko, su tavim bendrauju, kaip tavo dienelės bėga?“ – tęsia vadinamą flirtą.
Pagalvoju, musėt anoji nesuprato manęs. O gal gandai greitai sklinda, kad žadu vest? Kad jau pradėjau, reikia dabaigt.
„Nepyk, aš taip pagalvojau, žinai, tu man visgi per jauna“, – prisipažįstu. Ir akis užkliūva už naujo laiško: „Labas, Im Craig, big man, how are you? (Aš Craigas, didelis žmogus, kaip tu? – angl.).“
„Labas, o didelis kas?“ – pradedu rašyt ir nuraudus ištrinu. Pakeičiu klausimu – ar lietuviškai tiktai labas?
„No, einam pas mane, I know too (žinau taip pat, – angl.), – vyrukas pasitaiko atviradūšis... Va, šitas pramuša. Išmoksti keliom kalbom frazę – „labas einam pas mane“ ir keliauji po pasaulį... Tebūnie dialogas baigtas. Žiūrim naują.
„Labukas, 23-ejų daugiau Tau neduočiau“, – rašo man kitas.
„Labas, a ko tiek mažai? Čia dar litais ar eurais?“ – pasiteirauju smalsumo vedama.
Manasis angeliokas pasibaisėjęs, o aš nusijuokiu jau balsu. „Ai, pasijamk šiandien išeiginę“, – pasiūlau.
Bet pastarasis vyriškis į mano klausimą neatrašo, musėt į bankomatą nubėgęs bus.
„Labukas, ar esi buvusi užrištom akytėm? Gal paišdykaukim?“– klausia manęs brandaus amžiaus riteris.
„Labukas, aišku esu, – porinu atgal, gi vaikystėj visi aklą vištą žaidėm. – O ką žaisim? Gal tankučiais ar laivais? Dar bilijardą internetu galim.“
„Durnė“, – sako man ans.
Noriu atrašyt, kad pats tu toks. Bet ką čia su piktu dėde terliotis.
„Sveikutė, kaip tu žiūri į paklusnų vyriškį?“ – teiraujasi manęs vyrs iš stuomens ir liemens.
„Oi, puikiai, gi kuri nenorėtų, kad vyras šiukšles išneštų? Valgyt gamintų ir klausytų?“ – atsakau.
„Višta“, – gaunu atsakymą. Atrašyt nebeišeina, vyras bloką jau užmūrinęs...
„Ar galima jūsų, kaip vyresnės patarimo?“ – klausia dar vienas 15 metų berniukas.
Aš, aišku, patarčiau, bet aha, žinau aš tą jaunimą šiais laikais. Bus kaip kadais prie parduotuvės. „Teta, teta, gal jūs matėt baltą šunį?“ – klausia manęs pradinukų grupelė. Pagailo vaikų, galvoju, pametė augintinį.
„Ne, deja nemačiau“, – atsakau atsidusus.
„Teta, tai kiek jums metų, jei jūs balto šunio dar nemačius?“ – rėkia man jie ir bėga besijuokdami šalin. Nors pasigauk ir auklėjimo įpūsk.
Visgi, kad ir kaip burnočiau, kažkada pažinčių svetainėj ir įdomų pašnekovą sutikau… Net nežinau, kuo jis man patiko.
Gal, kad buvo labai jautrus gamtai ir verkdavo kombainams į laukus išvažiavus. O gal todėl, kad jis laužė stereotipus... Plakdamas sviestą gaudavo grietinę. Nors buvo vyras, skalbėsi daugiau už moteris. Sakė, romantikas iš Palangos. Tik komplimentai buvo labiau panevėžietiški... Po pirmojo grasinimo iškirsti pradėjau slėpt kirvį. Po noro kratyti, atsisakiau elektrinių prietaisų. O po paskutinio pažado padovanot kuprą, nuo šiol grybauju susigūžus.
Kas per muzika? Aaaa naujas laiškas grąžina iš prisiminimų.
„Labas, kaip tokių metų, jūs labai gerai atrodot“, – giria desėtku jaunesnis vaikėzas.
Šita sparnuota frazė numuša spaudimą žemyn. Kaip tokių metų... Parazitologinis tas jaunimas šiais laikais.
Ir ką gi aš norėjau tuo pasakyti? Ogi tai, kad visi mes galim būti bjaurūs, jei tik to norim. Bet gal prieš kaldami prie kryžiaus kitus, prieš paleisdami piktesnį žodį, verčiau pasilaistykim savo sielos gėlynus. Paklauskim, ar mes tobuli, jeigu kitų netobulumus matom, o savųjų net su padidinimo stiklu ne. Daugiau šypsokimės ir sau ir kitiems. O tada savaime ir pasaulis taps šiltesnis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
