Mūsų ryšys labai stiprus. Esame patikrinti daugelio išbandymų, atitolę ir vėl susiėję. Su juo jaučiuosi laiminga, galiu būti savimi. Dėl meilės man nekyla abejonių. Tačiau padangėje – juodi dūmai...
Buvo per vėlu
Lengvo būdo tą pasakyti nėra – jis vedęs. Jis buvo vedęs ir kai susipažinome, tačiau aš to nežinojau. Nuo pirmo susitikimo tarp mūsų užsimezgė ypatingas kontaktas, viskas klostėsi tarsi likimo sudėliota. Apsvaigino mane įsimylėjimu nuo pat pradžių. Pasakė man, kad yra vedęs, tik po keturių susitikimų.
Atsimenu, kaip verkiau. Keturi ilgi susitikimai neatrodo daug, bet jau sakiau, kaip greitai pajutome ryšį. Tada jis man jau buvo svarbus. Atsimenu, kaip jausmai plėšė pilvą ir verkiau, o jis graudinosi kartu. Atsiprašė, kad turėjo man pasakyti, bet bijojo, jog su juo nebebendrausiu. Dabar jau buvo per vėlu, jausmai užsimezgė. Sprendėme, ką daryti toliau.
Ilgai viską pergalvojęs jis nutarė skirtis. Tačiau paprašė duoti tam laiko. Viena, tai turėjome pažiūrėti, kaip mums seksis, ar taip greitai užsiplieskę jausmai neperdegs. Ar neatsiras kokių nesutaikomų konfliktų? Turėjome tiesiog padraugauti ir labiau suartėti vienas su kitu.
Antra, tai skyrybos taip greitai nevyksta. Jie kartu išgyveno apie 19 metų (jis truputėlį už mane vyresnis), namas yra bendras, sūnus – nors jau suaugęs – vis tiek širdyje vaikas... Viskam susidėlioti reikėjo laiko. Tik viską žinodamas jis planavo pasikalbėti su žmona.
Dar klausimų?
Negalvokite, kad esu kokia viliotoja ir šeimų plėšytoja. Sužinojusi, kad jis turi žmoną, tikrai aiškinausi, kokia ji. Sužinojau, kad ji nemiela, gan ciniška moteris, tarp jų seniai buvo konfliktų – vos ne nuo pačios pradžios. Jie tikrai nebuvo laimingi.
Kai tęsėme mūsų bendravimą, labai aiškiai matėme, jog tarp mūsų nekyla kliūčių nei barjerų. Galėjome būti puiki pora. Todėl, normalu, po kelių mėnesių paklausiau, kada ruošiasi pasikalbėti su žmona.
Tada neišėjo, nes ji turėjo didelių sveikatos problemų, važinėjo po ligonines. Aš viską supratau, ne tos aplinkybės, kad pasikalbėtum.
Bet po dar kelių mėnesių vėl grįžau prie tos temos. Neatsimenu, kodėl tada sakė, kad dar tik ruošiasi – gal dėl namo ar verslo reikalų, kažkokios techninės kliūtys. Tada man kilo ir kitų klausimų: pavyzdžiui, ar jis jau pusę metų miega ir su ja, ir su manimi?
Jis užtikrino, kad santykiuose – psichologiniuose, fiziniuose, meilės... – esu jam vienintelė, o su žmona sieja tik buitis, namas.
Suartėjome ir klausimų man nebekilo. Bet tas jausmas, kai esi ne dviese... Ne taip mes turėjome gyventi.
Pagalbos šauksmas
Nuo mūsų pažinties praėjo apytikriai metai. Taip nejausdama nukeliamo skyrybų termino, nejausdama bėgančio laiko, tapau tuo, kuo nenorėjau tapti.
Bet ar galiu vadintis meiluže, jeigu tarp mūsų – daugiau nei tarp jo ir žmonos? Kuris ryšys tikresnis? Namas, kuriame gyveni ar moteris, kurią myli?
Į šiuos klausimus atsakymus kiekvienas gali sau pagalvoti pats... O aš visgi norėčiau patarimo.
Kai neseniai paklausiau jo apie pokalbį su žmona, atsakė, kad šeimoje nelaimė. Mirė žmonos tėvas, jo uošvis, namie juodos dienos. Apie skyrybas pasikalbėti nėra galimybės.
Visi paaiškinimai skamba logiškai ir aš juos suprantu. Bet širdyje pradėjo kirbėti negerumas.
Ar per metus laiko tikrai neįmanoma rasti galimybės pasikalbėti? Kokie juodi metai bebūtų – valandą pokalbiui ir atsisveikinimui... O ir vėl prisiminiau naktų kartu klausimą. Jeigu jis iš tikrųjų su žmona nemiega – ar jai nekiltų klausimas, kodėl?..
Pasižiūrėjusi į savo žmogų vis dar matau jį su tokiu artumu ir meile, koks mus riša. Bet smelkiasi ir abejonė. Gal mylintis jo žvilgsnis ne viską pasako? Kad jis mane myli – neabejoju. Tik ėmiau abejoti, ar tikrai ruošiasi skirtis... Gal bijo?
Patarkite, prašau, ką man daryti. Kaip viską paspartinti? Ar bent jau išsiaiškinti, kas vyksta ir ką jis galvoja? Pati į žmoną tikrai nesikreipsiu, ne mano vieta kištis. Bet kaip žinoti, kas vyks? Ir kaip paaiškintumėte tokį jo atidėliojantį elgesį, nors ir tikrai myli mane?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
