Galbūt bus, kam įdomu paskaityti abituriento mintis apie švietimo sistemą. Todėl ir nusprendžiau parašyti anoniminį laišką, kuriame išliesiu visą pyktį.
Miestelio mokykloje mokslų nepakako
Internete teko skaityt vieno tokio neaiškaus tipo laišką, kurio pagrindinę mintį buvo galima sutalpinti į du žodžius: „Moookytis reikėėėėjoo“. Akivaizdu – žmogus kaime nesimokęs. Štai, pas mane į mokyklą ateitų šis „pažangus gimnazistas“, pamatytų, kas yra „geros mokymosi sąlygos“.
Vargiai surastų kokį „nepopuliarų“ dalyką aukštesniu nei B lygiu. Nes provincijai mokslo nereikia. Ten, Lietuvos miesteliuose, kur dar neužsidariusios mokyklos, gyvena tik „dundukai“.
Nesiginčiju. Ir aš pats toks, kaip ir visi kiti, jau seniai baigę tokią mokyklą. Nes mes nieko nežinojom. Atsimenu save dešimtoką. Tada, kai tikėjau, kad mokydamasis mokykloje galiu siekti netgi aukštojo mokslo. Kvailys, ne kitaip.
Atsimenu, kažkada dvyliktokė verkdama grįžo iš biologijos egzamino. Juk pusės užduočių net nebuvo mačiusi. Nuėjo išsiaiškinti pas pavaduotoją, o šis: „Mergaite, ko tu nori? Pas mus tik keturiasdešimt procentų biologijos kurso mokoma.“
Kur jis su tokiomis savo žiniomis buvo anksčiau? Ai teisingai, negalima perspėti mokinių, nes jie pabėgs dar į rajono gimnaziją (nors visai nesvarbu, kad ši tyla, gali nulemti mokinio likusį gyvenimą. Taip taip, daktaru pabaigęs šitą mokyklą nebūsi.
Ach, kai pagalvoju, kad mūsų mokykla išsilaikė tik sugėrusi mokinius iš aplinkinių užsidariusių mokyklų… Nieko, ateis ir šiai eilė. Buvo okupacija, sodybų tuštėjimo metas, o dabar jau įpusėjo bažnyčių ir mokyklų tuštėjimo metas. Liūdna. Gaila, kad niekam nerūpi.
Jei esi dešimtokas, besimokantis kokioje kaimo mokykloje ir išgyvenantis visiems mokiniams būdingas dualistines būsenas, bėk, bičiuli, tu geriau į tikrą gimnaziją, nuoširdžiai patariu. Gaila, kad man jau per vėlu.
Tad paklausite manęs, kur Švietimo ministerija žiūri. Deja, ji turi labai rimtą akių ydą – trumparegystę. Pasižiūri, kad egzaminai siaubingai išlaikyti, bet pavaikšto po licėjus, pažiūri, kad visai gera ta mokslo kokybė ir tikriausiai pagalvoja: „Matyt, čia ne mokyklos, mokinių kaltė. O mokinių tai nepakeisi“.
Ir šis menkas pasipiktinimo laiškelis būtų visai bevertis, jei nepasiūlyčiau sprendimo. O jis bus labai žiaurus. Negali likti kaimuose ir miesteliuose vidurinių mokyklų. Gal tuomet atsiras protingesnių žmonių, kurie sugebės ir į aukštąsias mokyklas įstoti… Nes dabar visa mažų miestelių inteligentija (mokiniai), supratusi, kad iššvaistė dvylika metų, kraunasi lagaminus ir važiuoja į gerai apmokamą vergiją.
Skirtingi mokytojai
Jei manėt, kad tuo ir baigsiu, stipriai suklydote… Aš dar turiu, ką pasakyti… Neseniai mokytojai kėlė šurmulį dėl atlyginimų didinimo ir aš tikriausiai būčiau sumaltas į skutelius, jei pasakyčiau, kad kai kuriems mokytojams nereikia ir net draudžiama kelti atlyginimus.
Per savo trumpą 17 metų egzistavimą šioje žemėje esu matęs visokių mokytojų. Vieniems drąsiai galėčiau kabinti medalį, kitiems kilpą ant kaklo. Esu matęs lietuvių kalbos mokytoją, kuri taiso mano perrašytą rašinį ta pačia tema nors ir milijoną kartų, kol aš jį pagaliau parašau dešimtukui.
Ir esu matęs mokytoją, kuri pamokai užduoda nurašyti vieną gramatikos pratimą nuo knygos (penkių minučių reikalas) ir mes jį pamokos pabaigoj pasitikrinam. Esu matęs matematikos mokytoją, kuri tą pačią formulę užrašo ant lentos daugybę kartų, kol aš suprantu, ir esu matęs mokytoją, kuri man paprašius paaiškinti liepė pasiklausti draugo (nors draugas nesuprato).
Čia, mano mieli skaitytojai, neturiu sprendimo. Kaip atskirti geras mokytojas nuo blogų, neaišku. Manau, čia jau vėlgi nedidelių miestelių problema. Tai turėtų spręsti direktorius, nors ir direktorių būna visokių…
Visus nori adaptuoti
Ir paskutinis, bet ne mažiausiai svarbus pastebėjimas šiame laiške, dėl lietuvių kalbos egzamino. Pirmiausia, man kyla klausimas, ką šiuo egzaminu siekiama patikrinti. Lietuvių kalbos ir gramatikos mokėjimą? Vargu.
Gramatika tikrinama tik iki tam tikros ribos, kai vertintojas supranta, kad tu – beraštis. Dažnai galvodavau apie tai ir nusprendžiau, kad teisingiausias atsakymas į šį klausimą yra: lietuvių kalbos egzaminu yra patikrinamas jauno žmogaus sugebėjimas rašyti „publicistine kalba“, psichoanalitinis mąstymas, istorijos žinios ir erudicija.
Peršasi dar vienas klausimas, kodėl gi šis egzaminas privalomas ir kodėl nesivadina pvz. „etikos egzaminu“. Juk rašant rašinį svarbiausia remtis autoriais ir įrodinėti savo apsiskaitymą.
Bet štai man vėl ramybės neduoda viena mintis, kad filologai retai kada gerai išlaiko lietuvių egzaminą, jei išvis išlaiko. Kalbėdamas apie filologus turiu omeny filologų konkurso dalyvius – prozininkus, poetus, tautosakos rinkėjus, eseistus, vertėjus.
Ar gali būti, kad net patiems lietuvių autoriams sunku išlaikyti šį egzaminą. Priežastis paprasta – jiems per sunku sutilpti į rašinio „rėmus“. O šie „rėmai“ yra kažkieno sukurti. Kažkieno, ką aš vadinu „bobute iš egzaminų centro“.
Jau seniai pastebėjau, kad čia nei protingi, nei kitaminčiai nereikalingi. Visus stengiamasi suvienodinti. Ne ne, yra geresnis žodis „adaptuoti“. Kitaip tariant, prijaukinti prie savo nuomonės. Neduok dieve, per kokį fizikos egzaminą parašysi: „Ir, vis dėl, to ji sukasi“. Na, per perlaikymą būsi protingesnis…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
