Pikta ir ant valdžios, ir ant mokytojų, kad nesugeba susitarti. Bet šį kartą tokią reakciją iššaukė socialiniuose tinkluose paplitęs mokytojos dukros laiškas, kokia sunki mokytojos vaiko vaikystė.
O ar nors vienas susimąstėte, kokia mediko, policininko, gaisrininko ir dar daugelio kitų specialistų vaikų vaikystė? Pati esu medikė, vyras – policijos pareigūnas. Abu pasirinkę specialybes pagal širdį, o ne protą, todėl tik išgyvename, o ne gyvename. Bet šį kartą ne apie finansus...
Mūsų vaikas dar tik pradinukas, todėl parašyti graudaus laiško, ko jo širdelė liūdi, kažin, ar sugebėtų.
Bet ar žinote, kiek vakarų teko tik parsivedus iš darželio dvimetį, po valandos verkiantį jį palikti auklei ir išeiti visai nakčiai į darbą, o ryte grįžus jo jau nerasti namie ir susitikti tik vakare?
Ar kas žino, kiek praklūpota tarpduryje apsikabinus bandant įrodinėti, kad mamytė ar tetukas padeda dėdei ar tetai?
Kiek pažadėta, kad rytoj pabudus neisim į darželį, o visą dieną žaisim kartu, kad tik vaikas nusiramintų ir su viltimi lauktų rytdienos, kad kažkuris iš tėvų sugrįžtų ir su juo pabūtų nors tą vieną dieną, nors pusdienį, nors vakarą...
Ar kuris nors pagalvojote, kad šiuo metu jums pagalbą teikiantis policininkas ar medikas, prieš 5 min. užsidaręs tualete, net pats nuo savęs pasislėpęs braukė ašaras, nes šiandien Kūčių vakarienė, o tu atskirtas nuo šeimos... Nes tavo vaikas kažkur kitame Lietuvos krašte...
Abu su vyru dirbame po 11–12 val. Ar net ilgesnes pamainas, nesvarbu – darbo diena, savaitgalis, ar šventės. Mokytojos vaikas skundžiasi, kad atostogas su mama mokykloje reikia praleisti, o mūsų vaikas dažnas atostogas, savaitgalius ir šventes praleisdavo ir vis dar praleidžia su svetimais – aukle, kaimyne, seneliais, draugų šeima... Kas kaip gali, taip tas padeda, nes savaitgaliais ir švenčių metu visi turi planų su savo šeimomis.
Mūsų vaikas dešimtmetis, bet kai kuris iš tėvų esame naktinėje pamainoje, jis miega vienoje lovoje su kitu. Kai pakliūna tos naktys, kad visi trys namie, užmiega jau savo lovoje, bet iki užmigimo kuris nors vis tiek turime kartu gulėti.
Džiaugiuosi, kad paskutiniu metu užtenka tik pagulėti, kol užmiega, o anksčiau – vieną naktį budėjimas darbe, kitą naktį šalia vaiko, nes tik pajunta, kad nėra apkabintas, tuoj visa gerkle šauksmas: „Mama....mamyte....“
Dažnai girdžiu klausimą, ar neplanuojame antro vaiko. Ir žinokit, tikrai ne. Ir ne tiek dėl finansų, bet tiesiog man pačiai per skaudu matyti, kaip sunku ir skaudu mūsų vaikui, nors turėdamas laisvadienį ir bandai suteikti jam 200 proc. savo dėmesio. Tiesiog nenoriu žaloti dar vienos mažos širdelės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
