Mes visi mėgstame šiandien pasiskųsti, koks blogas gyvenimas yra Lietuvoje dabar – jis išties blogas, bet, patikėkite, prieš 10–15 metų irgi buvo ne ką geresnis...
Didmiestyje nepritapo
Prieš 15 metų mano pusbrolis, sukūręs šeimą, pabandė savo gyvenimą pradėti nuo mažo miestelio – rajoninio centro. Ten jam gimė du sūnūs. Nepavykus užsikabinti, jis persikraustė į didmiestį – apskrities centrą.
Gyvenimas didmiestyje buvo dar sunkesnis nei gyvenant rajone. Pusbrolis su žmona sunkiai dirbo, bet pinigų neužteko niekam. Nežinau, kiek ilgai jie būtų kentę tokį egzistavimą – gal iki senatvės, tačiau sūnui pradėjus lankyti mokyklą, jėgų kovoti už būvį pritrūko.
Padidėjusios išlaidos vaikams lankant mokyklą, skurdas šeimą ne tik kad smaugė, bet tiesiog plėšė į gabalus.
O dar ir ta atmosfera mokykloje nepridėjo optimizmo. Vyriausias sūnus niekaip negalėjo ten pritapti. Bendraamžiai tyčiojosi iš prastesnių sūnaus rūbų, o mokytojai – iš neva menko vaiko proto.
Todėl vieną dieną jauna šeima susirinko lagaminus ir, kaip stovi, emigravo. Londone jie iš pradžių taip pat labai vargo. Apie metus visi keturiese gyveno pas tolimus giminaičius, mažame kambarėlyje, miegojo ant grindų, ant čiužinių.
Tačiau tą patirtą nepatogumą atpirko gerai apmokamas darbas bei laimingos vaikų akys. Anglijoje jau niekas nevadino jų „debilais“ ir neskirstė pagal aprangą bei šeimos finansines galimybes. Po metų jie prakuto ir išsinuomojo atskirą namą. Paskambinę mums jie visada džiaugėsi nuostabiu gyvenimu svetur, pasakojo, kokie protingi yra vaikai ir kokią super-puper mokyklą jie lankantys.
Anglijoje prarado vaikus
Bet jų laimė irgi truko neilgai. Vieną dieną vienas iš pusbrolio vaikų nesugrįžo namo... Pasirodo, tą dieną, kai namo išvažiavo senelis, pusbrolio tėvas, kuris buvo atvažiavęs aplankyti vaikų iš Lietuvos, sūnus mokykloje apsiverkė. Mokytojai nutarė, kad vaikas verkia ne dėl senelio, o dėl to, kas jis šeimoje yra skriaudžiamas, kad jam yra blogai namuose ir paskambino socialinei tarnybai.
Pusbrolis praėjo kryžiaus kelius, kol įrodė, kad vaikui namuose gyventi yra saugu ir gera... Sūnų tuomet jie atgavo, bet dar ilgą laiką buvo po socialinių tarnybų padidinamuoju stiklu. Net ir tada, kaip jiems jau Londone gimė ir dar vienas sūnus.
Šiuo metu vyresni pusbrolio vaikai jau yra baigę mokyklą ir pusbrolis semia tos nesąmoningos angliškos švietimo sistemos pasekmes dideliu kastuvu.
Jo vaikai netapo nei garsiais futbolininkais, nei kariuomenės vadais, kaip jis kažkada svajojo tik atvažiavęs į Angliją. Ir jis supranta kodėl.
Pirmiausiai todėl, kad tose emigrantų vaikams skirtuose mokyklose, kurias lankė jo sūnus, žinių bagažas yra labai skurdus ir primityvus. Jo neužtenka nei mokymuisi aukštose mokyklose, nei geram darbui gauti. Toks jausmas, kad tose mokyklose tyčia auginami kvaili ir nemąstantys vergai.
O kita bėda – tai protu nesuvokiamos išpūstos vaikų teisės... Mokyklose nuo mažens mokoma – tėvai yra jūsų priešai. Jie negali jums nei suduoti, nei balso pakelti. Todėl, vaikai, skųskite juos, skųskite ir dar kartą skųskite. O mes jau reaguosime – bausime, bausime ir bausime. Vaikams nepaaiškinama, kad be tėvų jų gyvenimas bus sužlugdytas... Ir tėvai, bijodami prarasti vaikus, užaugina tikrus monstrus...
Vaikai baugina tėvus
Šiuo metu pusbrolio vyresni suaugę vaikai sėdi ant jo sprando ir tas niekaip negali jų atsikratyti. Kaip negali ir nieko patarti nei pamokyti, kaip reikia gyventi, nes vaikų akyse tėvai yra priešai. Taip jau įskiepyta nuo vaikystės...
Jie gauna pašalpas, kartais padirba kokius atsitiktinius darbus ir tuojau pat išleidžia uždirbtus pinigus visokiems niekams. O baisiausiai, kad iš neturėjimo ką veikti, jie greičiausiai išleidžia pinigus ir narkotikams... Pusbrolis jau pagavo juos rūkančius kvaišalus… Ir jie ne vieni tokie. Jo vaikų bendraamžiai lygiai tokie patys...
Pusbrolis yra neviltyje. Šeimoje auga ir trečias sūnus, kurį jis irgi jau praranda. Mažius jau dabar neklauso tėvų mėgdžiodamas vyresnius brolius ir grasina pasiskųsti mokykloje, kad jį, neva, tėvai skriaudžia.
Va taip. Kaip sakoma, bėgo nuo vilko Lietuvoje – pataikė ant meškos Anglijoje...
Kai pusbrolis išgirdo, kad ir Lietuvoje jau atiminėjami vaikai, jis buvo pakraupęs. Nejaugi Lietuvoje, sako, niekas nesupranta, kad tokia sistema, kurioje yra sumenkinamas šeimos vaidmuo vaikų auklėjime, juos ne tik sužlugdo fiziškai, nes nesudrausminti vaikai dažniau susižaloja, bet ir sunaikinami morališkai. Nes vaikai, neturintys ribų ir nežinantys, kas yra tabu, užauga nelaimingais egoistais, negalintys pasirūpinti nei savimi, nei kitais, nei pasauliu, nei apskritai sukurti ką nors vertingo…
Matyt, nesupranta. Arba tyčia nenori suprasti – ką čia daugiau ir pridursi.
Prarastoji karta. Ir mes savo rankomis ją užauginome. Baisu pasidaro vien pagalvojus, ką užaugins ji... Tiesa?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
