Taigi, esmė tokia – mano sūnėnui septyneri, dukterėčiai ketveri. Vaikai pačiame tame amžiuje, kai gyvena pasakose, žaislų planetose ir spalvotose svajonėse. O svajonių jie šiais metais turi daug.
Kadangi juos labai myliu, prieš žiemos šventes stengiuosi prisidėti prie jų svajonių išsipildymo ir padėti tėveliams, padedu sutrumpinti jų trokštamų dovanų sąrašą.
Tačiau šiais metais vaikams rašytas Kalėdų senelio laiškas mane pritrenkė. Į mano telefoną atskrieja žinutė, kurioje nufotografuotas sąrašas žaislų, kurių nori vaikai ir juos būtina (!) supirkti. Nes kitaip mažoji nusimins, o didysis praras tikėjimą žiemos šventėmis.
Permečiau aš tą sąrašą – kiekvienam vaikui – po šešias dovanas. Ką? Sūnėnas užsigeidė dviejų lego rinkinių (po 80 eurų), riedlentės (60 eurų), šautuvo (40 eurų), drono (99 eurai) ir taip toliau.
Dukterėčios sąraše išvardintas panašūs dovanų įkainiai – ponių rinkinys (60 eurų), kažkokia madinga lėlė (80 eurų), dar kažkas. Ir taip – po šešias dovanas kiekvienam vaikui. Sąrašo toliau nebeskaičiau, nes sukilo spaudimas. Ar mano sesuo su vyru neteko proto?
„Tu turbūt norėjai man parašyti, kad išsirinkčiau, kurią dovaną noriu nupirkti vaikams?“ – pasitikslinau.
„Norėjau parašyti, kad gali nupirkti po kokias dvi-tris kiekvienam, kad mums irgi apie kokias šešias liktų“, – parašė man sesuo.
„O jūs norit supirkti visas šitas dovanas? Atsipeikėkit!!!“ – išrėkiau jai žinute atgal.
Po tokios mano reakcijos sesuo atkirto, kad jei noriu būti gera teta ir matyti savo sūnėną su dukterėčia laimingus, turiu tai nupirkti. Jei man nerūpi jų gerovė ir džiaugsmas, tada esu tiesiog savanaudė ir galiu nesirodyti jų namuose.
Buvau šokiruota. Ar vaikams gerovę suteiks ponis ar dronas? Visiškai nesitikėjau, kad šiais metais teks „išsipirkti“ laiką su savo giminaičiais. Ar šiuolaikiniams tėvams susisuko protas? Išleisti kelis šimtus eurų kalėdinėms dovanoms ir žaislams, kurios iki Velykų jau bus užmirštos? Suprasčiau, jei tėvai būtų labai pasiturintys, arba jų teta labai turtinga. Bet ne, esame viduriniosios klasės atstovai, neuždirbantys ir 800 eurų.
Ar man reikės susirasti antrą darbą, kad galėčiau pamaloninti savo sūnėną ir dukterėčią? Ar nutraukti santykius su išprotėjusiai tėvais, kuri visai prarado saiką ir nesupranta, kad vaikams geriausia dovana yra jų dėmesys ir bendravimas, o ne brangus šlamštas, kuris po mėnesio keliaus į šiukšlių dėžę.
Taip aklai pildyti vaikų norus gali tik visiškai jų nemylintys tėvai, kuriems svarbu tik užkišti vaiką daiktais, sukurti laimės iliuziją ir apvalyti savo sąžinę, kad šiais metais per mažai jiems skyrė laiko arba visai jo neskyrė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
