Tik tada išgirdau savo dukrą skundžiantis išrinktuoju. Didelių pretenzijų jam neturinti, kaip vyras jis nuostabus: mielas, švelnus, dėmesingas, romantiškas... Bet buityje bejėgis kaip aklas kačiukas.
Jei paliksi prie pilno šaldytuvo, numirs badu. Nežino, kaip apmokėti sąskaitas, nuolat numėto buto ir mašinos raktelius, paskui ieško su nervais ir riksmais. Ką jau besakyti apie po visus namus besivoliojančias dėvėtas kojines ir kitas garderobo detales. Indų neplauna savaitėmis, tiesiog ignoruoja.
Jo naudai gali pasakyti, kad bandė skalbti savarankiškai. Sumetė juodus rūbus su šviesiais ir uždažė. Nuo tada skalbyklę apeina plačiu ratu. Šiukšles marinuoja kibire, kol pradeda vystytis naujos gyvybės formos...
Klausiausi dukros skundų, kartais pakikendavau. Ką čia slėpti, mano ir vyro bendro gyvenimo pradžia buvo panaši.
Guodžiau dukrą, kad visi vyrai tokie. Vieną dieną dukra neapsikentusi leptelėjo: "Tai aišku, kad jie visi tokie. Tokius auginate. Pažiūrėk, pati amžinai šokinėji apie mano brolį.“
Žiojausi ginčytis, bet tuoj pat užsičiaupiau. Tikrai. Teko pripažinti, kad sūnus mažiau apkrautas buities darbais, nei būdavo jo sesuo.
Jis nemėgsta tvarkytis? Liepiu, bet jam pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina? Neapsikentusi imuosi ir pati iškuopiu jo gyvatyną.
Bandžiau suskaičiuoti, kokius patiekalus sūnus pagamintų savarankiškai, stvėriausi už galvos. Koldūnus. Gal. Ir dar makaronus (dėl šitų nesu tikra).
Jei sūnui reikia švarių drabužių, aš skalbiu. Jei reikia drabužių ar avalynės, nuperku. Su jo leidimu... Dievuli, aš jam net lovą kloju rytais!
Jei būčiau padori būsima lietuviška anyta, nesukčiau galvos. Nebus manęs, atsiras žmona. Apšokinės mano pagranduką ir juo pasirūpins.
Bet aš nenoriu būti tipiška anyta. Man nepatiktų, jei dėl vyro savo mamai skųstųsi marti. Aš gyva iš gėdos sudegčiau!
Tuoj pat nusprendžiau padaryti galą lepinimui. Mano penkiolikinis pagrandukas lenkia ūgiu ne tik mane, bet ir tėvą. Neturi jokios proto negalios. Nemačiau jokios priežasties, dėl kurios nepajėgtų padėti buityje.
Savaime suprantama, kad sulaukiau maišto. Aš liepiu, o jis apsimeta, kad negirdėjo.
Kai pradėjom pyktis, pakeitė taktiką. Aš liepiu, o jis man: „Pamiršau“. Sumoje vėl užsisuko tas pats ratas. Sūnus nieko ypatingo nedaro, o aš šokinėju aplink kaip višta be galvos.
Galų gale, užmyniau savo motiniškiems instinktams ant gerklės ir pagalvojau - užteks. Savimi nesugebančio pasirūpinti lepšio aš neauginsiu.
Vyras, pasiėmęs atostogų mėnesiui, išvažiavo iš namų tvarkyti uošvių sodybą, o aš paskubėjau namie įvesti naują tvarką. Daugiau neprašiau ir nemaldavau. Aš paprasčiausiai nustojau lakstyti sūnui iš paskos.
Sūnau, nori valgyti? Pats pasidaryk. Internetas su smulkiomis instrukcijomis panosėje, aš sąžiningai jį apmoku. Po darbo pavalgydavau pakeliui į namus, o vakare užsiimdavau savais reikalais, nesisukinėjau prie puodų.
Ir žinot ką? Niekas nemirė badu. Pirmas dienas sūnus zyzė, pirko greit paruošiamus makaronus, demonstratyviai užpildavo verdančiu vandeniu man panosėje. Kai susuko pilvą, sugebėjo pats išsivirti košės ir net kažką panašaus į sriubą.
Skalbtis pats pradėjo tada, kai suprato – rūbai stebuklingai neatsiranda. Švarūs drabužiai jam baigėsi per savaitę. Vonioje augo skudurų krūva, o aš nė piršto nepajudinau. Pamatęs, kad jau nėra kuo išeiti į mokyklą, pats gedulingu veidu sukrovė skalbinius. Vogčiom jį stebėjau. Pasirodo, niekšelis puikiai žino ir skalbinių rūšiavimo pagrindus ir net kaip tinkamai įjungti skalbyklę!
Netvarkiau jo kambario, kol pradėjo pastebėti, kad betvarkė jam trukdo. Panelių užeina, o atsivesti nėra kur. Svetainėje aš prie televizoriaus, mūsų su vyru miegamasis nuo mažų dienų draudžiama zona.
Žodžiu, sunkiai, žingsnis po žingsnio, bet gal pavyks užauginti iš sūnaus šį tą padoraus, ne mamuko lepūnėlį.
Pastebėjau, kad po šito mano sprendimo pačios gyvenimas eina į gera. Aš kur kas mažiau pavargstu. Turiu daugiau laisvalaikio. Televizorių pažiūriu, paskaitau. Užtenka laiko mezgimui ir arbatos puodeliui.
Sūnus taip pat pasikeitė. Anksčiau kaip dėvėdavo drabužius? Vaikšto pusę dienos, paskui be sąžinės graužimo į skalbinių krepšį... Dabar pradėjo skirstyti rūbus į kasdienius ir išeiginius. Daugiau nekeičia švarių marškinėlių į kitus švarius marškinėlius dešimt kartų per dieną.
Turi mažiau laisvo laiko, tai mažiau ir atsikalbinėja. O gal tiesiog aš mažiau prie jo lendu.
Pasidalinau vyrų aklėjimo ypatybėmis su dukra. Juokėsi už pilvo susiėmusi. Dar nežino, ar išdrįs tai išbandyti su naujai iškeptu vyru. Sakė, per daug jį mylinti.
Nieko, pagalvojau. Jūs tik pusę metų gyvenat kartu. Vieną dieną tau mano taktika pravers visoms. Oi kaip pravers, dukryte.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2019 metų sausio 4 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
