Tačiau per šventes grįžus į savo provinciją man atsivėrė akys. Supratau, kas ir kodėl nuolat pašiepia emigrantus.
Buvau grįžusi su savo sužadėtiniu – jis vokietis, su kuriuo esame kartu jau antrus metus. Vasarą planuojame tuoktis, todėl nusprendėme nuvykti į mano gimtinę, norėjau supažindinti su savo giminėmis, draugais. Savo pusseserę, geriausią vaikystės draugę, norėjau pakviesti į vestuves. Bet padariau baisią klaidą.
Tėvai tėvais, jie mano mylimąjį priėmė kaip sūnų, šiltai. Bet jau provincijoje likę gyventi draugai... Aš tik mintyse dėkojau dievuliui, kad mano vaikinas nesupranta rusiškai ar lietuviškai ir nesusigaudo, kas jam buvo kalbama.
Susitikome pas draugę su vyru antrą Kalėdų dieną. Atėjo dar viena draugų pora, kuriuos pažinojau, nes augau su jais nuo vaikystės tame pačiame kieme. Moterys vynelio, vyrai – stipresnio gėrimo. Atsinešėme mes užkandžių, draugai vaišino šventinio stalo likučiais. Bet, ei, ne pavalgyti juk mes čia atvykom, o su mano gimtine susipažinti.
Viskas pradžioje buvo lyg ir gerai. Pasakojomės, kaip kam sekasi, kaip kas gyvena. Mes pasakojome, kad pasistatėme Vokietijoje namą. Draugai pasakojo, kad gyvena nuomojamame bute. Kad buvo išvykę į užsienį, bet ten vergauti užsieniečiams nepatiko, todėl grįžo namo.
Bet su kiekviena išlenkta taurele jutau, kad nuoskauda likusi. Galbūt jiems buvo pikta dėl to, kad jiems nepasisekė užsikabinti užsienyje ir jie grįžo į tą vargą kaime. Galbūt jie net nenorėjo kabintis į gyvenimą, gal jiems pas mamą ir patinka gyventi.
Bet kuriuo atveju, gimtinėje likusių draugų kultūra pašiurpino ne tik mano pasimetusį vokietį, bet ir mane pačią.
Prisigėrę vyrai pradėjo kabinėtis, rėkauti kažką, tarpusavyje „linksmai“ stumdytis. Kai mano draugas jau nesivėlė į diskusijas ir užsiminė norintis eiti namo, prasidėjo bliovimas: „Ar tau čia linksmybių trūksta? Ar tu mus bl.. gerbi, ar laikai švaineeee!!!“. „Gerk tik, k...va“. „P..ui man, kad nebenori“.
Taip ir panašiai gerkliniu balsu šaukė mano vaikystės draugai, dėl kurių elgesio neturėjau, kur akių dėti. Pusseserė juokėsi net susirietusi, jai toks grubus ir storžieviškas elgesys, juokeliai apie antrą galą atrodė be galo juokingi.
Tuomet jau spjovėme į madagumą ir sprukome iš to „vakarėlio“ kiek kojos neša. Grįžus namo dar ilgai galvojau, ar ir aš buvau tokia, kaip jie? Ar ir mane vertė iš koto juokeliai apie nešvankybes ir „nekalti“ neblaivių vyriškių apsistumdymai? Ar ir aš būčiau likusi tokia pat, kaip mano draugai, jei būčiau nusprendusi gyventi, dirbti ir kurti šeimą provincijoje?
Dabar jau niekas nepasakys. Bet su draugu vieningai nusprendėme, kad mano geriausios vaikystės draugės su vyru tikrai nekviesime į vestuves. Nes užsienyje tokio elgesio žmonės nesupras, tik gėdos pridarys.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
