Mano psichika tiesiog neatlaiko tokio išbandymo. Prieš kelias dienas ir vėl patyriau panašų stresą. Vos tik išgirdus, kad turiu aplankyti mirštanti žmogų, mano širdis iš karto išdavikiškai užsiplakė.
Ji jau žinojo, kad po apsilankymo aš ir vėl kokią savaitę negalėsiu nei valgyti, nei miegoti. Visą tą laiką prieš akis stovės mirštančio žmogaus kančia, neviltis ir baimė, kurią esu bejėgė kaip nors fiziškai palengvinti.
Diagnozė gyvenimo nepakeitė
Žmogų, kurį mes važiavome tą dieną aplankyti, pažinojau dvejus metus. Jis yra senelio, kurį slaugau Vokietijoje, sūnus. Kažkur praėjus pusmečiui po mūsų pažinties, jis sužinojo bauginančią žinią – kad serga 4 stadijos plaučių vėžių.
Iš pradžių kaip ir visi, išgirdę panašią naujieną, jis išsigando. Tačiau gydytojai neleido nusiminti. Suteikė vilties. O jis jais labai tikėjo. Tikėjo tiek, kad net atsisakė gydytis liaudies priemonėmis.
Taip pat, nuo pačios gydymo pradžios, jis nekeitė nei mitybos, nei gyvenimo būdo – rūkė ir vartojo alkoholinius gėrimus taip, kaip ir iki ligos. Savo tokį elgesį pateisindavo žodžiais – taip elgtis liepė gydytojai, kurie bijo, kad jo organizmas, patyręs bet kokį stresą, greičiau nusilps.
Aš nežinau, kaip ten buvo iš tiesų, bet fakto, kad žmogus nieko nekeisdamas savo gyvenime su 4 stadijos vėžiu dar pragyveno pusantrų metų, nenuginčysi. Tai leido jam sulaukti dar vienos anūkėlės gimimo.
Dukros poelgis pašiurpino
Kai aš atvažiavau į slaugos ligoninę, kurioje mirties patale gulėjo mano pažįstamas, ten jau budėjo jo dukra su savo 3 mėnesių dukryte.
Su mirštančiu vyru pakalbėti jau nepavyko. Jis, kad nejaustų didelio skausmo, buvo prislopintas stipriais vaistais. Suvažiavę artimieji nutarė negaišti tuščiai laiko ir pradėjo fotografuotis prie mirštančiojo lovos.
Kol jie fotografavosi, aš tyliai sėdėjau atokiau nuo visų. Netikėtai vežimėlyje gulinti mergytė pravirko. Tas, kas vyko toliau, net baisiame sapne nesusapnuosi. Mama, pasiėmus savo kūdikį ant rankų, padarė protu nesuvokiamą dalyką.
Ji savo 3 mėnesių dukrytę įgrūdo mirštančiam tėčiui į glėbį… Ir kad ji ten begulėdama nenuslystų į apačią, dar stipriai prispaudė mažą kūnelį jo bejėge, pamėlynavusia ranka...
Prieš tai zirzianti mergaitė kaip mat nusiramino. Iš senelio burnos sklindantis gargaliuojantis garsas bei ritmiškas krūtinės kilnojimasis bandant įtraukti kuo daugiau oro į plaučius ją užliūliavo. Netrukus šypsodamasi ji tiesiog užmigo…
Tada mama, pakėlus lovos bortelį, paliko miegančią dukrytę gulėti šalia savo mirštančio tėčio visiškai vieną ir išėjo kuriam laikui iš palatos.
Man pasidarė taip baisu nuo pamatyto vaizdo, kad net pasidarė silpna. Aš suprantu, kad jauna moteris savo poelgiu norėjo mums parodyti, kokie artimi buvo senelio ir anūkės santykiai, tačiau nemanau, kad tai turėjo būti išreikšta būtent tokiu kūdikiui pavojų keliančių būdu.
Aš nesuvokiu, kaip galima nesuprasti, kad be sąmonės gulintis žmogus gali tokią mažą mergytę netyčia sužaloti arba apvemti. Vyro viduje bujojo didelė žaizda. Plaučiai tiesiog puvo. Dėl ko iš burnos sklido nemalonus kvapas. Ir visos tos bakterijos ir virusai su iškvėptu oru lėkė tiesiai mažai mergaitei į veidą…
Netikėtas atsisveikinimas
Į mano prašymą patraukti mergytę nuo mirštančio žmogaus buvo atsakyta – vėžys ne užkrečiama liga. Neturėjau jėgų ginčytis, todėl nutariau išeiti iš palatos, kad nematyčiau šios nesąmones. Prieš išeinant dar kartą priėjau prie lovos, norėdama mintimi atsisveikinti su merdinčiu vyru, kaip tas netikėtai atsimerkė...
Tai atrodė lyg kokiame siaubo filme. Net krūptelėjau. Kadangi vyras į mane žiūrėjo, teko jį užkalbinti. Aš jį padrąsinau bei perdaviau linkėjimus nuo dieduko, jo tėčio. Jis tik linktelėjo galvą parodęs, kad mane suprato ir vėl užsimerkė. Daugiau kalbėti jis neturėjo jėgų – trūko oro.
Kitą dieną dieduko sūnus numirė. Jį laidojo uždarytame karste.
Žmogus jau palaidotas, o aš iki šiol vis nejaukiai jaučiuosi. Vis bandau suprasti, kaip mirštantysis, visiškoje tyloje nujautė, kad aš ruošiuosi išeiti iš palatos. Aš gi apie tai tik ženklais artimiesiems pranešiau. Vadinasi, kad žmogaus siela, budinti prie išeinančio kūno, viską mato ir kontroliuoja? Ji išsigandusi, kad aš išeisiu neatsisveikinusi, trumpam sugrįžo į kūną ir leido pasakyti visiems laikams „atia“. Kas žino. Kas žino…
Ir dar labai gaila to mažos mergytės. Bijau, kad mirštantis senelis, prie kurio ją paguldė, neišsitemptų jos iš paskos...
Turinys pirmą kartą publikuotas 2019 metų sausio 26 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
