Mano santuoką krizė ištiko panašiai prieš tiek pat laiko. Tuo metu dukrelė jau buvo paaugusi, netrukus ruošėsi lankyti mokyklą. Apie vyro romaną sužinojau telefonu – man į namus paskambino pati meilužė.
Situacija buvo klaiki.. Sunku nupasakoti, ką išgyvenau. Išdavystė buvo skaudi ir netikėta, vos trvardžiau ašaras. Bet tai buvo ne liūdesio, o pykčio ašaros.
Vyro aš nesigviešiau, neketinau dėl jo kovoti, nes turėjau vaiką, kuriam reikėjo manęs. Nenorėjau laikyti vyro, kuris norėjo būti ne su manimi, o su kita. Pasakiau jai: „Gerai, tai tegu ir gyvena su tavimi.“
Ji akivaizdžiai sutriko, nes tikrai ne tokio atsakymo iš manęs tikėjosi. Pasitikslino, ar aš jį taip lengvai paleidžiu?
„Taip, – sakau. – Jei tik jis nori, tegu eina pas tave. Aš jo nelaikau.“
Ragelyje buvo tyla, galiausiai nutraukiau pokalbį.
Vakare grįžus vyrui papasakojau, kas nutiko. Nekėliau balso, nesidraskiau. Tiesiog pasakiau, kad žinau apie kitą moterį ir kad gali pas ją eiti kada tik panorėjęs. Aš nekliudau.
Jam toks mano pareiškimas turbūt tai taip pat buvo kaip šaltas lietus. Jis turbūt tikėjosi, kad meilužė tylės apie jų romaną, arba kad aš verksiu, kaltinsiu, rėkausiu apie jį sužinojusi. Gal jam tada taip būtų buvę lengviau išeiti... Mažiau sąžinė būtų griaužusi.
Po tokio mano pareiškimo vyras apsisuko ant kulno ir tiesiog bėgte išbėgo iš namų. Manau, kad iš gėdos. Iš pasimetimo ir nežinojimo, kaip elgtis.
Po kelių dienų grįžo namo, krito ant kelių maldaudamas atleisti ir išsaugoti šeimą. Panašu, kad laisvės pojūtis ne apsaldino, bet apkartino jam gyvenimą. Sutikau vien dėl dukros, kuriai labai reikėjo tėčio.
Po to, kai vyras grįžo, dar sulaukiau ne vieno meilužės skambučio su kaltinimais, kad neleidžiu vyrui išeiti, kad gal grasinu kuo nors, kodėl jis manęs nepalieka.
Aš tik dar kartą pakartojau jai tą patį, kad jo nelaikau ir jei tik jis nori, yra laisvas. Tuomet ji man netgi grasino, kad jei nepaleisiu jo, man bus galas, galėsiu užsisakyti karstą.
Bet laisvės troškimas mano vyrui daugiau niekada taip ir neužėjo... Gal atrodys kažkam ir keista, bet gyvename su juo iki šiol kaip gyvenę jau trisdešimt metų, net jei dėl ko nors ir labai karštai pykstamės, aš jam niekada neprikaišioju to romano, o jis už tai atsidėkodamas stengiasi būti geru vyru.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
