Mes nuleidžiame galvą, apsimetame, kad šio klausimo neišgirdome, tokiomis temomis kalbėti nepadoru, gėda, juk vyrauja tokia savižudybės stigmatizacija.
Kažkodėl mėginusieji nusižudyti galvoja, kad kiekvienas su savo sunkumais privalo susitvarkyti savarankiškai, be kitų pagalbos, o problemų parodymą kitiems laiko silpnumo ženklu, todėl stengiasi atrodyti „stipriais“ ir slėpti savo sunkumus. Taip galvojau ir aš, tačiau…
Prieš gerą savaitę, savo noru iš gyvenimo pasitraukė mano grupiokė. Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvome labai artimos draugės, tačiau dar labiau meluočiau jei teigčiau, jog šis įvykis manęs nepalietė.
Psichikos sveikatos centro duomenimis, per metus Lietuvoje nusižudė iki 700 žmonių. Suicidologų tvirtinimu, apie dešimt žmonių savižudžio artimoje aplinkoje yra paveikiami tiek emociškai, tiek psichologiškai.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki 2016 m. nusižudė apie 35 tūkst. Lietuvos gyventojų. Manoma, kad vienai savižudybei tenka iki 20 mėginimų, tad per minėtą laikotarpį mėginti nusižudyti galėjo šimtai tūkstančių mūsų. Mėginimas nusižudyti, lyginant su bendrąja populiacija, didina tolesnę savižudybės riziką šimtus kartų, o padidėjusi savižudybių rizika išlieka daugiau nei 20 metų po bandymo nusižudyti.
Tai tik sausa statistika ir skaičiai, jie man nebuvo aktualūs iki šiandien.
Dabar tapo taip madinga kalbėti apie depresiją, tačiau savižudybių tema mums vis dar tabu.
Aš bandžiau nusižudyt. Ne kartą. Ir ne du. Patenku tarp tų 20 mėginimų. Aš nežinau, ar man sunku kalbėti šia tema, bet žinau, kad tai bus labai sunku skaityti mano Mamai, kuri visuomet buvo šalia, traukė iš duobės, ir visomis prasmėmis sugrąžino į gyvenimą.
Esu girdėjusi pasakojimą: „Kartą sėkmės lydimo žmogaus paklausta, ką jis yra pasiekęs svarbiausia per savo gyvenimą. Žmogus atsakė: „Dugną“.
Dugną kiekvienas suprantame kitaip, vieniems tai nelaiminga meilė, kitiems nesusiklosčiusi finansinė situacija, artimojo netektis ar mėnulio fazė. Dugną pasiekti padeda ir nemaloni replika gatvėje, autobuse, ar soc. erdvėje, kuri perpildo prisipildžiusią taurę.
Mes labai linkę kaupti nuoskaudas, užuot saugodami gražius prisiminimus. Beprotiškai gaila, jog pasiekę tą kritinę stadiją, užuot tapę dar stipresni ir nagais kabinęsi į gyvenimą, tiesiog nuleidžiame rankas. Mes nebemokame džiaugtis.
Šiandien į viską žiūriu daug paprasčiau, nors iš kitos pusės, tuo momentu, kai jaučiausi kaip niekad blogai, mintis, jog savižudybė panaikina bet kokią galimybę Tavo gyvenimui pagerėti, manęs visiškai negydė.
Kai diena iš dienos lipi sienomis ir aplink nieko nematai, tik nusivylimus, mane įskaudinusius žmones, nemeilę ir visišką beviltiškumą (t.y. priežastis, kurias savo galvoje sukūriau pati. Beje, įsivaizduojamos kančios suteikia ne mažesnį skausmą. Heinrich Heine), kai jautiesi plūduriuojantis vidury vandenyno be geriamo vandens apsuptas ryklių, kaip gali pagerėti Tavo gyvenimas? Atrodo, kad paprasčiausia būtų nutraukti kančias, nors neneigsiu – noras gyventi, kad ir koks mažas bebūtų, visuomet egzistuoja.
Bloga nuotaika man suteikia kūrybinio pykčio – ir man patikdavo liūdėti. Liūdėdavau dėl to, kad liūdi kiti, kad neturėdami nė pusės, ką turiu aš, jie tai laiko siekiamybe, o aš to taip nevertinu. Tada liūdžiu dar labiau, nes atrodo nemoku džiaugtis gyvenimu – savo funkcionuojančiomis rankomis ir kojomis, kuriomis galiu pakeisti visą situaciją. Būtent taip bėgo dienos ir savaitės, pati tapau savo inkaru, ir man gėda pasakyti, kad taip nutiko dėl per gero gyvenimo. Liaudiškai tariant – „sulipusios šiknos”.
Galėjau susirasti darbą, pomėgį, pradėti bėgioti ar megzti, bet aš sąmoningai rinkdavausi savidestrukciją.
Buvo momentas, kai manęs paklausdavo, kaip aš jaučiuosi ar kaip man sekasi, labai nuoširdžiai atsakydavau, kaip bandžiau pasitraukti iš gyvenimo, bet nepavyko. Ar kas nors į tai sureagavo? Ne, bet aš ir neieškojau pagalbos, pasąmonėje suvokiau, kad su tuo galiu susitvarkyti pati, tačiau, man beprotiškai įdomu stebėti žmonių reakcijas, o jos buvo neįkainojamos…
Nė vienas iš tuzino „draugų” net nesusimąstė, kad aš nejuokauju. Prieš porą metų apie šitą būseną bandžiau kalbėtis su keletu artimesnių draugų.
Žinokite A. Škėma buvo tūkstantį kartų teisus sakydamas, jog optimizmas yra karti pajuoka iš kito skausmo. „Viskas bus gerai” ir kitos motyvuojančios citatos dar labiau blogina situaciją, juk visuose savižudybės prevenciniuose puslapiuose pilna patarimų, kaip padėti apie tai užsiminusiems asmenims, sąžiningai perskaitykite tuos kelis patarimus, nenuvertinkite kito žmogaus problemų ir jo nesmerkite.
Nepradėkite sakinio: „O man tai…” Nuoširdus ir nesmerkiantis pokalbis yra pirmasis žingsnis pagalbos žmogui, galvojančiam apie savižudybę. Ir tai yra tiesa.
Pabaigai. Nebūkite abejingi kitiems, neignoruokite suicidinių ženklų, išmokite užjausti ir išklausykite. Kitai pusei žmonių linkiu užuot verkus šypsotis, susirasti veiklos. Išmokite valdyti mintis, nehiperbolizuokite ir nebijokite šnekėti.
***
Savižudybių prevencijos biuras primena, kad su savižudybės krize susidūrusiam žmogui galima pasinaudoti savižudybių prevencijos iniciatyva „Tu esi“, kur galima rasti priimtiniausią pagalbos būdą sau ir kitam.
Čia pateikiama informacija ir patarimai, kaip atpažinti savižudybės riziką, kaip reaguoti, kur kreiptis dėl pagalbos sau ir kitam.
Visiems besikreipiantiems suteikiama pagalba tiek telefonu, tiek internetu, tiek tiesiogiai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
