Prieš šešerius su puse metų mano sūnus susipažino su išsiskyrusia moterimi, kuri jau turėjo vaiką nuo kito vyro.
Paklausėm, ar myli ją, ar sutaria. Patikino, kad taip. Palaiminom sūnaus sprendimą.
Nemanau, kad tėvai turėtų kištis į tokius reikalus, kaip vaikų pasirinkimas. Juo labiau, kad iš pradžių viskas buvo gerai. Moteriškė ji buvo maloni, darbšti ir sugyvenama. Praktiškai pirmą pažinties dieną radom bendrą kalbą.
Ir jos pusantrų metų vaikelį priėmėm su džiaugsmu. Greitai pamilom kaip savą anūką.
Smagu būdavo kieme girdėti vaikišką juoką ir čiauškėjimą. Įrengėm berniukui smėlio dėžę, sūpynes. Jei vaikas susirgdavo, visada apsiimdavom padėti. Tam ir yra tėvai.
Sūnus žiūrėjo jį kaip į savo. Užsiimdavo su berniuku, pirkdavo viską, ko reikia. Gamino jam maistą, vedžiojo į darželį. Žaidė su juo, vesdavosi meškerioti.
Berniukas vadino mus seneliais, o sūnui sakydavo „tėti“. Kito tėvo jis ir nepažinojo.
Ir staiga, kaip griausmas iš giedro dangaus.
Moteris, kurią laikėme savo šeimos dalimi, paliko mano sūnų. Nežinau, ko jie ten nepasidalino, bet vieną dieną nei iš šio nei iš to susikrovė daiktus ir kol mano sūnus buvo darbe, išvažiavo su berniuku pas savo mamą.
Nežinau, kodėl taip atsitiko. Negirdėjau iš sūnaus apie jokias problemas. Rodos, visą laiką sutarė kuo geriausiai ir še tau kad nori. Abu dirbo, negirtuokliavo. Remontavosi namą, net kalbėjo apie vestuves.
Netikėtai mums visiems atsiskleidė kitoks tos moters veidas. Ji neleidžia nei mums, nei sūnui matytis su vaiku.
Širdis plyšta dėl vaikelio. Buvom prie jo labai prisirišę. Dabar namai atrodo tušti, nejaukūs. Būna, einu, pamatau kur gulinčią jo knygelę, ar žaisliukus ir taip širdį suspaudžia, kaip replėmis. Būna ir paverkiu iš ilgesio.
Skambinau aš jai. Prašiau, kad atvežtų vaiką nors dienai, nors keletui valandų. Žinau, kad mes neturime į jį jokių teisių, bet širdžiai neįsakysi.
Sūnus jau kelintas mėnuo vaikšto kaip žemę pardavęs.
Klausiu, kuo jai neįtiko, tik piktai numoja ranka. Žinau, kad ne kartą prašė susitikti su vaiku. Nors mano sūnus visada buvo santūrus, nelinkęs rodyti jausmų, puikiai matau: jis pasiilgsta vaiko.
Esam paprasti žmonės. Dirbam paprastus darbus. Neturim pažįstamų teisininkų, advokatų.
Gal kas galėtų pasakyti, ar turime nors mažiausią galimybę kaip nors išsikovoti teisę matytis su vaiku?
Sūnus ir jo moteris nebuvo susituokę. Vaiko jis neįsivaikino ir, man atrodo, nebuvo laikomas jo globėju. Atrodo, kad visas teises į berniuką turi tik mama.
Mes nenorim jo atimti. Jokiu būdu. Kokie bebūtų dabartiniai jos ir mano sūnaus santykiai, mama ji buvo tikrai gera.
Norim tik kartas nuo karto pamatyti savo anūką. Jis nebuvo mūsų kūnas ir kraujas, bet tikrai mylėjome ir mylim kaip savą. Būsiu dėkinga, už bet kokią pagalbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
