Tau grįžus namo, aš nepulsiu sakyti, kas dieną buvo blogai. Nepradėsiu tą pat akimirką, kai žengsi pro duris, klausti, ką padarei ir ko nepadarei. Nevaikščiosiu paskui klausinėdama, kaip praėjo diena. Duosiu tau erdvės, pasitiksiu su šypsena ir leisiu pailsėti.
Po darbo tau norisi ramybės. Tylos ir šilto buvimo drauge. Aš to nesupratau, lindau šnekėtis, o tada rėkdavau, ko tyli. Paduosiu tau, grįžusiam, kavos, pabučiuosiu ir paliksiu ramybėje.
Rytais nebeužpulsiu tavęs, klausinėdama milijono dalykų. Nebesistengsiu iš anksto sustyguoti mūsų dienos ir nuo ryto nedėliosiu mūsų šeimos grafiko. Lėtai išgersime kavą, pasimėgausime burzgiančiu radiju ir bent tas 15 pirmų dienos minučių negalvosime apie reikalus.
Aš mesiu šalin visą kritiką. Nevaikščiosiu burbėdama ir rodydama, kaip kitaip reikėjo padaryti. Nekomentuosiu tavo žodžių, veiksmų, nepilsiu ant tavęs savo ironiškų pastabų. Kritika žeidžia, o niekas nenorėtų būti žeidžiamas savo paties namuose.
Pagaliau supratau, koks sunkus tau buvimas su manimi. Kai vakare apsirengi išeiti su reikalais - svarstau, mielasis, ar dar grįši. Kol kas visad grįžti, bet kiek ilgai ištversi? Bijau, kad išeisi, bijau likti be tavęs nė nespėjusi pasikeisti.
Daugiau nekartosiu šių klaidų, nes nenoriu tavęs prarasti. Pasilik, pasilik ir pamatysi, kad aš vėl galiu būti mylinti ir šilta, kaip buvo iš pradžių. Pamatysi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
