Vokietijoje mūsų kelias vedė į Heidės Parką, todėl nakvynė buvo planuota kur nors netoli Hanoverio. Visa diena, praleista parke, nuvargino ne tik mus, suaugusius, bet ir mūsų mažamečius vaikučius, todėl nuvažiavime į artimiausią stovyklavietę, kurią rodė navigacija.
Grojo lietuviška muzika
Kai į jį atvykom, mus nustebino visa aplinka... Čia kažkaip viskas atrodė sava ir jau matyta. Šeimininkų ir darbuotojų nesimatė, o atlapas duris saugojo šuo. Jis, kaip supratau, valdė viską... Vištas, antis, triušius, povus, kates. Visiems rodė, kur jų vieta. Pasijutom kaip Lietuvos sodyboj, o tą dar labiau patvirtino garsiai grojanti lietuviška muzika.
Dairėmės aptarnaujančio personalo, kai priėjęs anglakalbis poilsiautojas parodė miško link ir paaiškino, kad Rasa ten bažnyčią stato. Truputį sutrikom, susižvalgėm ir ėjom nurodyta kryptimi.
Ir taip, pamiškėje, prie prūdo, triūsė moteris. Pamačiusi mus plačiai nusišypsojo ir pasisveikino... lietuviškai! Susipažinom, tai – Rasa Hofmann, kempingo savininkė. Užsimezgė šiltas bendravimas, atviri pokalbiai... Kaip tarp seniai pažįstamų žmonių.
„Gal šaltibarščių? Ar alkani? Turiu dar pyragą iškepusi, tuoj atnešiu viską. Vištą šiandien papjoviau, tai kepa jau, už pusvalandžio bus“, – nespėjus mums mandagiai atsisakti (nors vien išgirdę apie tokius skanėstus selių nespėjome ryti), Rasa jau ruošė stalą.
Ir ne tik mums – vaišintis buvo kviečiami ir kiti pailsiautojai! Ir tai jų jau nestebino!
Per savo ilgą kelionę išragavom užsienietiškų skanumynų, bet taip skanu, kaip pas Raselę, atrodo, niekur nebuvo. Kaip gera, net jei ir nepažįsti, bet nors žinai, kad yra tokių žmonių, lietuvių, kurie kaip giminės. Tiesiog jauti, kad esat vieno kraujo, vienos gimtinės vaikai.
Į talką – net 300 kilometrų
Tokie žmonės, gyvenantys užsienyje, jie ne emigrantai. Jie pasiuntiniai, rodantys pasauliui mūsų tautos geriausius bruožus ir mokantys mūsų tautą gerbti. Pasirodo, keliaujant po užsienį galima kitaip pažinti ir įvertinti savos šalies žmones, džiaugtis jais ir didžiuotis.
Bet negalėjau nepaklausi, ką gi tas anglakalbis apie bažnyčios statybą kalbėjo?
„Ne, nestatau aš bažnyčios, – juokėsi Rasa. - Mes čia šalia miško tik mažą koplytėlę statom. Na, kartais reik pasikalbet, pasitarti, pasiguosti... Visiems, tiek ir poilsiautojams, ir pakele praeinantiems piligrimams. Pastatysim žmonių džiaugsmui ir paguodai!“
Gera idėja, bet darbo daug, o ir taip, manau, jo čia netrūksta... Paklausiau, kaip suspėja viską?
„Koplytėlę statyti suvažiuoja daug lietuvių. Iš toli, ir 100, ir 300 kilometrų važiuoja, talkos čia būna... O kokie nuostabūs žmonės čia gyvena, net sunku apsakyti, draugiški... Mes čia kaip viena šeima!.. - su džiaugsmo ašaromis pasakojo Rasa.
⁃ Per Jonines čia daug žmonių bus, švęsim, bus linksma, ir laužai, muzikūa, šokiai... Atvažiuokit, visus kviečiam, ir koplytėlę gal pastatyti ir įrengti suspėsim, tai kunigas pašventinti atvažiuotų...“
Taip mums besišnekant, iš mašinos išlipo mano 5-metis sūnelis. Dar apsimiegojęs apsidairė, šyptelėjo ir sako: “Mes jau namie, mama? Mes gi jau Lietuvoj! O tu sakei, kad dar ilgai važiuoti reiks! Gal aš taip ilgai miegojau?“
Nespėjus man atsakyti į vaiko klausimus, pamačiau, kad jis, pagal lietuviskos dainos ritmus bešokinėdamas, išvaikė vištas ir nusivijo baltą triušiuką.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
