Vos prieš pora mėnesių vyras su darbovietės kolektyvu slidinėjo Alpėse. Išvyko būdamas visiškas „čainikas“, bet vieną dieną pasimokęs su intruktoriumi perprato slidinėjimo techniką ir likusias dienas jau galėjo mėgautis.
Sniegas – tikrai šviežias
Aš ant slidžių esu stovėjusi vieną kartą prieš pora metų, kai visa šeima atvykome susipažinti su slidinėjimu į Snow areną. Tąkart turėjome intruktorių, kuris supažindino su slidinėjimo pradmenimis. Tačiau per kelias valandas aš ir sūnus taip ir neišlipome iš „varlinyko“, o vyras nuo didžiojo kalno tenusileido vos pora kartų.
Šį kartą šalia turėdama šviežiai iškeptą slidininką jau tikėjausi ir aš pabandyti nusileisti nuo didesnio kalno. Instruktoriaus paslaugų nusprendėme neužsisakyti.
Į Druskininkus atvykome šeštadienį, nusiteikėme slidinėti 4 valandas. Vyras jau turėjo visą specializuotą aprangą, o aš – tik slidinėjimo kelnes, todėl visą likusią slidininkų amuniciją nuomojomės.
Pagal ūgį, svorį mums parinko slides, lazdas, šalmus, pamokė, kaip apsiauti sunkiaisiais batais, ir palinkėjo gerai praleisti laiką. Apsiginklavę kaip priklauso į sniego zoną įžengėme apie 11 val. ir nustebome, kad „varlinyke“ esame vieninteliai slidininkai. Nereikėjo bijoti atsitrenkti, laukti prie keltuvų.
Be to, pamatėme, ką išties reiškia „šviežias sniegas“, apie kurį kalbama „Snow arenos“ reklamose. Sniegas ne tik purus, lygus – jis tarsi grėbliuku išpurentas močiutės darželis, net bangelės matosi.
Netrukus tokių „varliukų“ kaip mes prigužėjo daugiau. Matėme grupelių, kalbančių lenkiškai, rusiškai, taip pat Anykščių Kalitos kalno sporto mokyklos mokinukai, kurie nuo mažojo kalnelio nučiuožę atbulomis numetė repliką „čia ne kalnas“ ir grįžo slidinėti ant didžiojo kalno.
Nustebino ir visiški pipirai – rodos, vos dvimečiai-trimečiai, visai stabiliai bestovintys ant slidžių. Šalia naujiems lankytojams instruktoriai rodė, kaip atlikti pratimus su slidėmis, kai kurie patys mokėsi slidinėti su snieglente.
Prasidėjo linksmybės
Po geros valandos jau ir man pasirodė, kad čia nėra ką veikti ir nusprendžiau pabandyti nučiuožti nuo didžiojo kalno vidurio. Štai čia ir prasidėjo linksmybės! Atrodė, čia tik ilgesnis kalnas, bet, pasirodo, ir kur kas statesnis. O tai reiškia, kad greitis taip pat didės labai staigiai. Tokiai vos prakutusiai slidinėtojai tai buvo tikras iššūkis!
Pradėjau leistis. Kai tik ateina metas daryti posūkį, suprantu, kad čiuožiu per greitai ir tuojau situacija taps nevaldoma. Tada jungiu „užpakalinį stabdį“ – tiesiog sėduosi ant sniego. Kiek kartų griuvau, kol nusileidau nuo pusės didžiojo kalno – nesuskaičiuosiu. Guodė tik tai, kad visi griuvimai buvo sąmoningi, tai smarkiai nesusitrenkiau.
Vargais ne galais nusileidus, teko kilti keltuvu į pačią kalno viršūnę. O ji – dar statesnė ir ilgesnė! Maniau, jeigu kaip nors sveika gyva nusileisiu, jau bus pasiekimas. Vyras patarinėjo, kaip staigiau reikia sukti slides, kaip laikyti svorį priekyje, bet viską supratau tik teoriškai – praktiškai griuvinėjau toliau.
Po dviejų valandų slidinėjimo jau buvome šiek tiek pavargę, išalkę ir sušalę, todėl nusprendėme daryti pertrauką – eiti pavalgyti čia pat esančiame restorane. Tokių robotukų žingsniais su slidinėjimo batais bevaikštančių po restoraną sutikome ir daugiau. Restorane – švediškas stalas, maistas tikrai labai skanus, porcijos didelės. Kelių rūšių salotos – sveriamos, sriubų, kepsnių, desertų ir gėrimų kainos fiksuotos.
Valgydami pailsinome kojas, aš net išsiaviau iš slidinėjimo batų. Slidinėjimo laikas sustabdytas, todėl neskubėjome. Valandėlę pasišnekučiavę, pailsėję grįžome vėl į „varlinyką“. Kelis kartus nusileidome ir supratome, kad tai jau neįdomu, reikia bandyti prisijaukinti didįjį kalną. Grįžtame.
Užsikretėm slidinėjimo liga
Ant didžiojo kalno jau kur kas daugiau slidininkų, čiuožiančių taip greit, kad, rodos, tik blynas liktum, jeigu susidurtum. Tačiau jie nekrenta ir nesusiduria, puikiai valdo situaciją.
Vienoje pusėje, atitvertoje tinklu, treniruojasi sportininkai. Štai ten tai greičiai ir miklumas! Rodos, paaugliško ir net pradinukų amžiaus vaikai meistriškai laviruoja tarp kas kelis metrus susmeigtų kuoliukų. Girdėjau, kad jie išvysto net apie 50 km per valandą greitį.
Na, o mes vėl bandom susidraugauti su kalnu. Vyrui problemų nėra, jis tik visomis išgalėmis stengiasi man padėti. O aš ir vėl griuvinėju... Kai kritau ant lazdos ir slidės pralindo pro tinklą į sportininkų zoną, jaučiausi beviltiškai. Niekada netapsiu slidininke ir nepamilsiu kalnų!
Vyras ramina, kad nieko tokio, galim jau važiuoti namo. Tačiau čia įvyko lūžis. Ne kojos, ačiū Dievui. Šiaip ne taip nusileidusi lyg pajutau, ką tiksliai reikia daryti, kad slidės imtų klausyti.
Surizikavau dar kartą nusileisti nuo kalno vidurio. Ir – vuolia – nenukritau! Pasikėlėme keltu vėl į kalno vidurį – na, jau paskutinį kartą ir namo. Dar kartą nusileidau be kritimų! Pajutau azartą ir surizikavau nusileisti nuo viso kalno. Valio! Man pavyko!
Mūsų ketvirta valanda jau tiksėjo link pabaigos, todėl besidžiaugdami lyg vaikai pajudėjome link persirengimo spintelių. Grįžome namo besididžiuodami pasiekimais ir jau svajodami apie tikrus kalnus slidinėjimo miesteliuose. Kelios riebokos mėlynės ant kojų dar kelias dienas priminė apie savaitgalio pramogas, bet, pripažinsiu, – buvo verta.
Visiems, kurie nori užsikrėsti slidinėjimo liga, siūlau būtinai pradžioje pabandyti paslidinėti ant sniego. Ir labai praverstų instruktoriaus pamokos. Taip pat pastebėjau, kad sušalau tik plaštakas ir pėdas, mat jas dengė ne slidinėjimui pritaikytos pirštinės ir kojinės. Tuo tarpu vyras nepajuto jokio šalčio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
