Mokyklos mokytojų kambaryje tą dieną atsirado skelbimas: „Dėmesio! Šiandien mokytojui Vladui gimė gražuolė dukra! Sveikinkite, džiaukitės, pavydėkite!“
Tą skelbimą saugome iki šiol.
Dalyvaudavo visa šeima
Mūsų ryšys su tėčiu – ypatingas. Tėtis buvo profesionalus sportininkas, treneris, kūno kultūros mokytojas, todėl sportuodavome visa šeima. Vos ūgtelėjusi jau „dalyvaudavau“ šeimų varžybose – kai salėje dunksėdavo kamuoliai, mano miegančios galva dunksėdavo ant kampe sukrautų čiužinių :).
O kai sulaukiau penkerių, varžybose man tekdavo ypatinga misija – per apdovanojimų ceremoniją aš, pasipuošusi, į ilgas juodas kasas įpintais didžiuliais baltais kaspinais, pati pirma žingsniuodavau, rankose laikydama pintą lėkštę su medaliais nugalėtojams. Iš mano lėkštės medalius imdavo ir kabindavo nugalėtojams svarbūs asmenys. Jausdavausi tokia ypatinga!
Anuomet šeimų varžybose turėjo būti 4 dalyviai, o mes jau buvome penkiese. Aišku, silpniausia grandis, t. y., aš, turėjo nedalyvauti. Tačiau aš irgi bėgdavau trumpas distancijas, stengdavausi iš visų jėgų ir net nesuprasdavau, kad mano rezultatai niekur neskaičiuojami.
Perkirtus finišo juostelę mane sugaudavo tėtis ir sukdavo aukštai iškėlęs... Kai mūsų šeima laimėdavo varžybas, keturi medaliai suguldavo ant namiškių krūtinių, o aš laikydavau svarbiausią – didžiulę taurę :). Tokios nuotraukos patekdavo į rajoninį laikraštį ir aš jausdavausi dar ypatingesnė.
Vienas kitam ypatingi
Vėliau, per kūno kultūros pamokas, kai reikėdavo parodyti, kaip sliuogti virve į viršų arba šokti per ožį – ši misija tekdavo man. Tėtis pašaukdavo mano pavarde, lyg nebūčiau dukra, ir sakydavo: „Parodyk, kaip reikia.“
Tai man puikiai pavykdavo :)
Dabar, kai aktyviai nesportuojam, mes su tėčiu vis tiek turime bendrų tradicijų. Kasmet vasarą bent savaitei grįžtu atostogų į tėviškę ir abu su tėčiu įgyvendinam kokį projektą. Tai atnaujinam senas kėdes, tai įrengiam supynes ir hamaką ar tik dviese važiuojam pasižvalgyti į kaimyninę Lenkiją...
Kai tėtis su mama važiuoja kur nors apsipirkti ar šiaip pakeliauti, tėtis visada suranda minutę man paskambinti, pasipasakoti, ką veikia ar ką įdomaus pamatė. Nė vienam iš brolių neskambina, bet man – visada. Aš ir vėl jaučiuosi ypatinga :).
Tad ačiū mano tėčiui už tą galimybę visais gyvenimo etapais jaustis ypatinga. O aš žinau, kad ypatingas yra mano Tėtis!
Šis rašinys skirtas konkursui „Mano nuotykiai su tėčiu“. Aprašykite savo nuotykius su tėčiu ar kuo jis jums pats ypatingiausias, siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikų prizą!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
