Žmonos mama gyvena kaime. Tai automatiškai apsprendžia visus mūsų laisvalaikio pasirinkimus. Nuo vėlyvo pavasario prisireikia pagalbos tvarkyti daržus, šienauti, pjauti, kasti, sukasti, perkelti, įkasti ir dar gyvo galo. Visas „džiaugsmas“ ir „malonumas“ trunka iki bulviakasio, paskui jau – lapų grėbstymo. Tai laisvas sezonas man išeina kada? Taip, šaltaisiais metų laikais.
Gi važiuojam!
Aš galiu net nieko neplanuoti savaitgaliui, kai šiltesnis oras. Yra vienas vienintelis žmonos atsakymas: „Gi važiuojam į kaimą“. Absoliučiai universalus atsakymas. Pavyzdžiui.
Aš: „Šeštadienį draugai kviečia mus į renginį, žiūrėk, bus...“
Žmona: „Gi važiuojam į kaimą.“
Aš: „Siūlė padirbėt savaitgalį, primokėtų už...“
Žmona: „Gi važiuojam į kaimą.“
Aš: „Sekmadienį mano mamos jubiliejus, tai...“
Žmona: „Gi važiuojam į kaimą. Nu tai bandysim grįžt anksčiau.“
Įtariu, kad net jeigu pasakyčiau, jog radau bilietus į Paryžių savaitgaliui už 50 eurų, jos atsakymas būtų: „Gi važiuojam į kaimą.“
Atsisakyti – be šansų
Jeigu bandau kalbėtis ir atsisakau, tada jau oooo. Žinot patys, kokios moterys būna užsiraukusios. Aptemsta ir susiraukia, nekalba, paskui pratrūksta ir rėkia... Nereikia man šitų dramų. Bet ir sodininko-daržininko-kaimo meistro diplomo nereikia.
Visiškai suprantu pagalbą tėvams, savo mamai pats padedu (kaip supratote, tik darbo dienomis). Tik ribos, kur prasideda ir baigiasi mūsų šeimos gyvenimas, turi būti. Kol kas tai jų nėra.
Nenoriu klausytis žmonos pykčio, kad esu negeranoriškas, nenoriu padėti, nes tai netiesa. Padėti yra viena, o praktiškai gyventi uošvienės kaime – kita. Kaip nesuprast skirtumo? Myliu žmoną, kam man jos ašaros... Tai važiuoju dar ir dar, ir dar kartą... Šitaip nesusitvarkau savo paties reikalų, kuriems skirčiau savaitgalius.
Kas kaltas?
Yra bajeris: „Kur du pešasi, kalta uošvienė.“
Tiesa, tiesa. Pagalvokit, kaip reikia mokėti manipuliuoti dukra, kad paveiktum kitos šeimos gyvenimą. Ji turi atmušusi tokią sistemą, čia profesionalo darbas.
Pradeda dejavimu ir dūsavimu.
„Ach, – gilus atodūsis, – ojojoj. Eh, na, ką darysi, viskas yra kaip yra... Ach, žolė jau tokia aukšta, baisu, nepraeisi, ajajai.“
Paskui stipriau, imasi verkšlenimų, girdžiu, kai telefonu kalba, kaip viskas pereina į skundus savo sveikata, giminių abejingumu. Vienatvė irgi stiprus koziris: „Vieni atėjom į šią žemę, vieni ir išeisim...“
Šitas jau paprastai priveikia žmoną iki galo, ji pasijungia į tą reikalą ir pažada, kad atvažiuosim.
O kai atvažiuojam ir pamatau patenkintą uošvienės veidą, noriu ją priploti. Kiekvieną gegužę tas pats – jaučiasi pasiekusi savo, čia kaip padariusi, kad vaikai būtų namie. Kad vaikams virš 30 metų, tai nesvarbu. Noriu ją emociškai pribaigti, galima būtų pasiūlyti keltis į miestą, kad neliktų tų vargų, arba boikotuoti visus važiavimus ir tegu užsiknisa.
Bet ir žmonai nenoriu užkrauti nervų, jau gerai prisinervino po to, kai paklausiau uošvienės, ar ne pigiau būtų, kad iš „Maximos“ parvežčiau bulvių, negu laukus nukasinėti. Kiek isterikavimo...
Tikiuosi, šioje istorijoje neatpažinote savęs, o jeigu jums irgi taip – nuoširdi mano užuojauta. Dabar jau turiu baigti, žolė pati nenusišienaus. Šiltos vasaros!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
