Tik kas iš to? Fiziškai būnam toje pačioje vietoje, bet tarp mūsų nėra jokio bendravimo. Jis yra priklausomas nuo savo telefono. Mes su vaiku esame antroje vietoje. Dar suprasčiau, jei šitaip elgtųsi panelė paauglė, bet tikrai ne suaugęs vyras.
Vyras – zombis
Kitiems vyrams didžiausia gyvenimo tragedija yra mašinos įbrėžimas, o maniškiam pamesti telefoną iš akių – pasaulio pabaiga! Laksto po namus, kaip nesveikas rėkia ant manęs ir vaiko, kur nukišom, kol suranda. O tada įlenda ir neprisišauksi nei gražiuoju, nei piktuoju.
Namuose gali stogas griūti, nepastebės. Atsidrebia ant sofos ir brauko pirštu per ekraną kaip zombis. Kai kalbu, į viską sureaguoja minutę pavėlavęs, kaip zombis. Užsimaukšlina ausines, neatsako. Išgirsta tik tada, kai netekusi kantrybės balsą pakeliu. Tada pasišiaušia, kad ant jo rėkiu.
Su mumis bendrauti nenori. Jei per dieną persimetam dviem, trim žodžiais, čia jau pasiekimas. Ilgai prašomas sūnui skiria penkias minutes, atmestinai pažaidžia ką nors, o jei užsiima ilgiau, tai tiesiog sėdi prie sūnaus, kol tas žaidžia, pats neatitraukdamas akių nuo telefono ekrano.
Turi dar vieną blogą įprotį. Pasiėmęs telefoną mėgsta užsirakinti tualete. Nutaiko progą, tyliai įslenka ir užsidaro visai amžinybei. Gal kam skaitant pasirodys juokinga, bet tai žiauriai erzina. Nesuskaičiuoju, kiek kartų beldžiau į duris ir prašiau išeiti, nes pačią prispyrė. Būna, vaikas pasėdi ant puoduko, reikia išpilti, o tualetas užbarikaduotas!
Jei būna koks giminės susitikimas, pavyzdžiui, vaikų gimtadieniai, man elementariai gėda. Kiti vyrai bendrauja tarpusavyje, duodasi su vaikais, dalyvauja... o maniškis įlenda kur nors į kampą ir visą laiką spokso į telefoną.
Viena iš kavinės
Negana to, yra užsiregistravęs keliose internetinėse parduotuvėse. Kasdien lenda pažiūrėti „kas naujo“, o užsakymus daro kas mėnesį. Jam tai būtinybė kaip maistas ir vanduo. Kiek kartų prašiau, kad nustotų švaistyti pinigus, kaip žirniai į sieną. Palinkčioja ir apsisukęs vėl daro savo. Paskui po visus namus mėtosi nereikalingas šlamštas.
Kelis kartus lyg ir pavyko prie jo prisibelsti.
Verkiau verkiau, kol pagaliau prisiprašiau, kad vakare išeitume pasivaikščioti su sūneliu. Kol ėjome, viskas buvo puiku. Per pusę valandos pasikalbėjome daugiau, nei per mėnesį.
Bet kai tik sūnelis pamatė žaidimų aikštelę, tik prisėdom ir vėl viskas iš pradžių. Šlept ant suoliuko, įlindo į telefoną, ir mes nustojome jam egzistuoti.
Po konflikto, kad nieko kartu neveikiam, išsitempiau į kavinę. Pirmą kartą, per dvejus metus! Ir ką jūs galvojat? Pasakė: „Aš tik minutę, vieną dalyką turiu pažiūrėt.“
Ir įlindo į telefoną ne trumpam.
Tada taip supykau, kad net namo išvažiavom atskirai. Aš išsikviečiau taksi, jis parsirado vėliau, mūsų mašina. Užsiraukęs nesikalbėjo su manim gal savaitę. Atseit aš tada kiauliškai pasielgiau.
Neapsimoka?
Negana to, kad prie telefono vyras praleidžia visus vakarus, tai dar ir nemiega naktimis. Būna, prabundu po vidurnakčio ir matau greta jo veidą, nušviestą telefono. Žaidžia.
Aš ir pati ne šventoji. Kartais ir pati panaršau internete. Kol vaikas miega. Pasižiūriu, kas naujo, pasidomiu, kaip gyvena draugai, bet manija to tikrai nepavadinčiau.
Dabar planuojame atostogas prie šiltos jūros. Tik aš jų nei noriu, nei ką. Žinau, kaip viskas bus: aš apsikrovusi daiktais bėgte paskui vaiką, o jis – man iš paskos, koja už kojos ir vėl įlindęs į telefoną. Net nežinau ar pasimoka leisti pinigus dėl tokio šeimyninio poilsio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
