„Grąžinkite man 7 eurus“, – sakau.
Simpatiška pardavėja kyšt anketą. Vardas, pavardė, telefono numeris.
„O feisbuko slaptažodžio, pažymų apie šeiminę padėtį ir pajamas, nekilnojamojo turto deklaracijos ir buto raktų nereikia?“ – klausiu.
„Ne. Pakaks pavardės ir telefono numerio, – šypsosi. – Nebijokite, mes jums neskambinsime.“
Suprantu, kad mūsų santykiai tampa neformalūs, todėl klausiu: „O jūs man savo telefoną duosite? Tiesa, neskambinti nepažadu – jūs labai graži.“
Nurausta, bet telefono neduoda. Suprantu, kad mūsų santykiai vėl formalūs, todėl užbraukiu pavardę, kurią anketoje jau buvau parašęs. Kuriam galui pavardė, jeigu ji vis tiek nepaskambins?
Dar norėjau paklausti: „Vadinasi, jūs parduodate brokuotą prekę ir už tai reikalaujate klientų asmens duomenų? O apie jų apsaugą ką nors girdėjote?“
Panašu, kad girdėjo. Priešingu atveju tikrai būtų davusi savo telefono numerį.
***
„Tiger" parduotuvės atstovų teigimu, telefono numerio teiraujamasi paties kliento labui.
„Telefono numerio yra prašoma, kad, kaip šiuo atveju, dėl nekokybiškos prekės būtų galima pasiskambinti klientui pasiklausti, ar jis neturėjo nuostolių, ar nebuvo sužalota jo sveikata. Klientui atsisakius, jis gali savo telefono numerio nenurodyti, kaip ir nutiko šiuo atveju.
Grąžinamos prekės aktas yra dokumentas, kurį saugome tik sau, tretiesiems asmenims jie nėra rodomi ir jokia informacija nėra niekam atskleidžiama“, - patikino atstovai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.