Su vaikinu draugavome ilgai, tačiau apie dovanas – jokių kalbų. Priešingai, jis džiaugėsi, kad nereikia manęs lepinti ir stengtis. Viskas taip paprasta. Dažnai sakydavo: „Kaip gerai, kad nesi barakuda ir nereikia tau pirkti brangių dovanų.“
Pinigus, tikiuosi, grąžinsi?
Aš pati to nesureikšmindavau. Galvodavau, kad daiktais meilės nenupirksi. Jeigu kažko reikia, pati galiu nusipirkti ir neprivalau būti vaikino išlaikoma. Ilgą laiką buvau tos nuomonės. Tačiau pati retsykiais padarydavau kokią mažą staigmenėlę, kad jį pradžiuginčiau.
Bet kuo toliau, tuo labiau pastebėdavau, kad mano pastangos nueidavo veltui. Nesijaučiau taip, kad dėl manęs stengtųsi taip pat. Žinoma, net jeigu ir nieko neprašai, norisi, kad ir tave pradžiugintų. Galiausiai, nupirkti vieną gėlę merginai daug nekainuoja. Tai nėra tas pats, kas pirkti prabangiausią mašiną.
Visa tai pastebėjo ir mano artimos draugės, šeima. Gaudavau nemažai pastabų: „Nejau tu nematai, nerūpi jam?“ Taip, tikrai to nemačiau. Ypatingai tas nerūpestingumas atsiskleidė per pinigines situacijas.
Vieną vakarą pradėjo skaudėti galvą, o šalia savęs neturėjau jokių vaistų. Tas skausmas priėjo iki tokio lygio, kad vos galėjau pajudėti. Todėl paprašiau vaikino nueiti į parduotuvę. Jis sutiko, tačiau paklausė: „Tikiuosi, kad atiduosi vėliau pinigus?“
Vaistai tikrai nekainuoja daug, o tokioje situacijoje jis vis dar galvoja apie pinigus. Per visą draugystės laikotarpį nebuvo nupirkęs kavos ar arbatos. Net ir pirmuosiuose pasimatymuose taip buvo.
Aišku, aš suprantu, kad praėjus daugiau laiko, to daryti nebereikia. Tačiau tai yra elementarus kultūringumas. Vaikinas yra išauklėtas arba ne. Pati stengiausi ir dėl jo dariau viską, o atsako nebūdavo jokio.
Praleido net gimtadienį
Tas jo bruožas pasireiškė ir per šventes. Savo gimtadieninę dovaną gavau mėnesiu vėliau nei gimtadienis. Neva tuo metu neturėjo papildomų pinigų dovanos pirkimui.
Nors kelias dienas prieš gimtadienį gyrėsi, kad pirkosi įvairius maisto papildus sportui, už kuriuos paklojo nemažai pinigų. Panašu, kad merginos gimtadienis buvo pamirštas ir papildai yra kur kas svarbiau.
O ir dėl pačios dovanos. Ji tikrai nebuvo tai... Ji buvo... Na, virš visko. Tikriausiai ją pirkdamas vaikinas galvojo tik apie save. Dovanų gavau jo mėgstamiausių alyvuogių rinkinį. Vaikinas tikrai žinojo, kad į jas net žiūrėti negaliu. Ir juodos arbatos, kurios taip pat nemėgstu.
Tai būtų tas pats, kaip aš jam padovanočiau bloknotą. Mėgstu užsirašinėti, o jis niekada nerašo ranka. Tai padovanočiau ir pati naudočiausi. Nes tas alyvuoges pačiam ir atidaviau.
Po pusės metų mūsų keliai išsiskyrė dėl kitos merginos. Ir, kas juokingiausia, su ja vaikinas elgiasi visiškai kitaip nei su manimi. Perka prabangias dovanas, keliones ar kosmetiką. Pati šito niekada nereikalavau ir jis džiaugėsi, kad tokia buvau.
Tad kyla klausimas, kodėl taip yra? Iš pradžių vaikinai džiaugiasi, kad susirado rūpestingą merginą, kuri dėl jo gali padaryti viską. Mergina nereikalauja nieko, nes materialūs dalykai nėra tokie svarbūs. Tačiau paskui jiems tokia mergina tampa lyg kokiu pajuokos objektu. Kodėl? Tai rūpestingajai nieko neperka ir nesistengia dėl jos. O sutikę savanaudišką merginą, kuriai svarbūs pinigai, dėl jos gali padaryti viską.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
