Dar prieš 4 mėnesius neturintis medicininio išsilavinimo žmogus – aš – konstatavau jai trečiąjį insultą (sutrikusi kalba ir paralyžiuotas veidas net biologijos vadovėlyje įvardijami kaip pirmieji insulto požymiai). Nenoriu girtis, tik stebiuosi, kad tai supratau greičiau nei ligoninėje dirbantys neurologai.
Išties, labai liūdna. Ypač liūdna, kad tokie žmonės dirba ligoninėse, nes tikrai žinau, kad ne viena mano močiutė išėjo iš šio gyvenimo gydytojams uždelsus pradėti gydymą.
Gink Dieve, nekalbu apie visus, tikrai tikiu, kad Lietuvoje yra be galo daug kompetentingų gydytojų, kurie yra atsidavę savo darbui, atlieka jį iš pašaukimo ir ne todėl, kad buvo slapta įkišti pinigai į kišenę, o todėl, kad toks yra jų darbas – gelbėti žmonių gyvybės, nesvarbu ar jiems 5-eri ar 76-eri.
Labai „dėkinga“ esu ligoninės gydytojams neurologams, suaugusiems ir, atrodytų, daug darbo patirties turintiems gydytojams R. ir A. (kad ir kaip norėčiau paviešinti pavardes, nežinau, ar tai būtų etiška), tačiau dėl to, kaip jie elgėsi, peršasi mintis, kad arba jie pavargo nuo savo darbo ir jiems laikas išeiti į pensiją, arba abejonės jų kompetencija.
Taip pat, manau, kad „padėkočiau“ ir mūsų poliklinikos šeimos gydytojai M., kuri net nesugebėdavo išsiųsti močiutės atlikti privalomų tyrimų, nors, kiek žinau, vyresnio amžiaus žmonėms tai daryti būtina gana dažnai, dėl to jau kelis metus močiutė gerdavo vaistus, kurie jai visiškai netiko.
„Dėkoju“ už tai, kad mano močiutė daugiau nebeišeis iš savo kambario, išgirdusi, kad kas nors grįžo namo, nebeateis atsisėsti ant mano lovos ir paklausti, kaip sekėsi mokykloje.
Iškvietus greitąją medicinos pagalbą, ką ir reikia daryti pastebėjus pirmuosius insulto požymius, močiutė dar savomis kojomis išėjo iš namų ir buvo išvežta į ligoninę. O štai čia R. nustatė, kad močiutei jokio insulto nėra ir liepė važiuoti namo, o pasiginčijus, kad jai tikrai nėra gerai, buvo išrėkta, kad vietų ligoninėje nėra ir močiutė privalo keliauti namo (nežinau, kaip kitaip apibūdinti toną, kokiu jis bendravo).
Tokiu atveju, man atrodo, lengviausia yra numirti, tačiau, žinant mano mamos charakterį, per riksmus močiutė bent jau buvo paguldyta į stebėjimo palatą, nors turėtų tiesiu taikymu keliauti į reanimaciją, o kas palatoje dėjosi, net nenoriu pasakoti, nes jei kas nors buvote ten, tikrai suprasite.
Kitą rytą vėl buvo paskambinta ir liepta parsivežti ją namo, tačiau jos būklė vis blogėjo, o vietų kaip nebuvo, taip ir neatsirado. Tačiau užsukus į neurologinį skyrių ir susitikus su gydytoju A., kažkaip stebuklingai atsirado vietų.
Ta burtų lazdelė buvo padori pinigų suma, įkišta jam. Mūsų šeima puikiai žino, kad tai draudžia įstatymai, bet kaip kitaip mes turėjome elgtis, kai kiekviena sekundė buvo be galo brangi? Leisti žmogui numirti, nes „nėra ligoninėje vietų“? Mes nusižengėme įstatymui, o gydytojas nusižengė Hipokrato priesaikai, o ypač punktui: „Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.“
Tikrai šlykštu, kai žmogaus gyvybė matuojama pinigais, ir jei neįkiši pinigų, tiesiog lengviau yra numirti (vėliau sužinojome, kad neurologiniame skyriuje beveik visi guli už pinigus, o vietų yra pakankamai daug, ne taip kaip teigė R.).
Nors šiaip klystu taip pasakius, nes net ir gavęs pinigų A. beveik nieko nedarė, tik kartodavo, kad situacija yra stabili. Pirmi jo žodžiai buvo: „Aš ją paėmiau ne su insultu.“ Buvo teigta, kad dėl visko kalta nustatyta bloga vaistų dozė.
Nesiginčysiu, tai galėjo būti priežastimi, nes jau kiek laiko M. net be tyrimų išrašydavo vaistų „iš akies“.
Galiausiai, po kiek daugiau nei paros, močiutei suparalyžiavo liežuvį, turbūt ir kažkurią gerklės dalį, nes ji nebegalėjo valgyti. Kelis kartus mamai pastebėjus, kad močiutės būklė blogėja, į šias pastabas nebuvo sureaguota ir toliau buvo girdima frazė „būklė yra stabili“.
Dar galėjusi bent paeiti keletą žingsnių, po kelių dienų ji net nebegalėjo pakilti iš lovos, kol galiausiai, ištikus klinikinei mirčiai, ji buvo išgabenta į reanimaciją.
Tą dieną kalčiausia liko močiutė, nes iš kažkur pas ją atsirado milijonai nebūtų ligų, bet jokiu būdu atgabenta ji buvo ne su insultu.
Taip, tai ne jaunas žmogus, tačiau ji buvo stipri, sveiko proto 76-erių metų moteriškė, dar savarankiškai išeinanti pasivaikščioti į lauką, o dabar jos nebėra.
Jei tą vasario 25-osios naktį, kai ją ištiko insultas, ji būtų paguldyta į reanimaciją, ji dar būtų galėjusi nugyventi kelis metelius gyvenimo, kurį gyveno iki šiol.
Nelinkiu niekam to patirti ir matyti to vaizdo, kai artimas žmogus guli be gyvybės ženklų, apraizgytas visais įmanomais gyvybę palaikančiais vamzdeliais, dar blogiau, kai jo karstą nuleidžia į duobę ir užpila žemėmis.
Todėl man be galo pikta, kad tokie medikai (net nemanau, kad jie verti taip vadintis) dar vis dirba ligoninėse, poliklinikose ir atima vietas iš kompetetingų gydytojų. Ir be galo pikta žinoti, kad nelabai galiu ką padaryti, nes, kaip matau, visiems nusispjaut į tokius įvykius, o jie jau kartojasi daugelį metų ir žinau, kad mūsų šeima ne pirma ir ne paskutinė patirianti tai.
Tačiau savo šeimos istorija galiu pasidalinti su kitais ir, galbūt, priversti gerai pagalvoti, į kurį gydytoją kreiptis. Branginkit savo didžiausią turtą – sveikatą. O šiems gydytojams galiu tik priminti, kad egzistuoja toks dalykas kaip karma, nes prieš 4 mėnesius mes liejome ašaras, bet ne jie.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
