„Tai kodėl neišsiskiriat?“ – pasmalsavau.
„Žmona nenori, nes vis dar myli mane, o aš vis neturiu laiko“, – šyptelėjo vyras. Nusišypsojau ir aš. Keista… Aš taip negalėčiau.
Kilniaširdis buvęs vyras
„Bet ar jūs bendraujate?“ – mano smalsumui nebuvo ribų.
„Taip. Bendraujame. Visose šeimos šventėse susitinkame ir pasikalbame, – mirktelėjo jis man atgal. – Ir padedu aš jai finasiškai. Kas mėnesį pervedu į jos saskaitą tam tikrą pinigų sumą, nes ji iš savo mažos algos sunkiai pragyventų. Padedu nudirbti ir sunkesnius vyriškus darbus mūsų bendrame sode. Šiltnamį pasistatau, žemę sukasu, žolę nupjaunu.“
„Nieko sau, koks esi šaunuolis!“ – pagyriau vyrą, išgirdusi apie tokį jo kilniaširdiškumą buvusios žmonos atžvilgiu. Nedažnai šiais laikais sutiksi taip gražiai bendraujančią išsiskyrusią porą. Bent mano akiratyje tokios tikrai nepasitaikė. Visi aplinkui tik pykstasi, dalindamiesi bendrai užgyventą turtą. O čia vyksta tokie stebuklai…
„Nėra dėl ko pyktis, – linksmai tęsė pokalbį pažįstamas. – Suaugę žmonės esame, ne maži vaikai.“
„Tai kuris kurį nuskriaudė?“ – vis bandžiau suprasti, kodėl gražiai sutariantys žmonės negali būti drauge.
„Aš pavargau, – atsidūso vyras. – Man norėjosi laisvės, o žmona nuolatos auklėjo, zyzė, aiškino, ką turėčiau daryti, o ko ne. Neleido net alaus išgerti po darbo, o alų aš mėgstu, ir rūkyti kambaryje neleido.“
Neiškentusi leptelėjau, kad man atrodo, skyrybų priežastis buvo kita. Matyt, buvo nuklydęs kur į šoną…
„Visi mes nuodėmingi. Nesu ir aš šventas. Tačiau išsiskyrėm tikrai ne dėl to“, – užtikrino vyras. Tiesiog jis nutarė išeiti. Tik tiek. Pasmalsavau, ar dabar patinka gyventi vienam.
„Labai patinka! Niekas nevadovauja, niekas nepamokslauja. Noriu geriu, noriu rūkau, noriu – pas moteris vaikštau“, – džiaugėsi vyras.
Kad jis lakstė į kairę į dešinę tai aš supratau, o vat kad žmona į tuos lakstymus žiūrėdama nepyko, suvokti sunkiau. Aš jos vietoje būčiau išsiskyrusi su tokiu vyru ir pradėjusi naują gyvenimą.
„Myli ji mane, supranti? Ir laukią sugrižtančio atgal, – paaiškino pažįstamas. Pasiteiravau, ar sugrįš, bet patikino priešingai. – Nė už ką!“
Kartu ir po mirties
Tuo mūsų pokalbis tą kartą ir pasibaigė, nes jau buvome privažiavę prie parduotuvės. Tačiau netikėtai susimatėm kitą kartą – kavinėje, kurioje jis sėdėjo su savo nauja drauge. Moteris buvo graži, daug gražesnė už jo buvusią žmoną (ją irgi esu mačiusi). Ir labai maloni bei draugiška. Mes išgėrėme kavos, pasikalbėjome apie šį bei tą ir atsisveikinome.
O po kurio laiko sužinojau, kad vyras, kurį aš kažkada tardžiau automobilyje, numirė... Naujoji draugė, sužinojusi apie jo ligą, nusišalino. Vos tik jis atsidūrė ligoninėje. Slaugyti sergantį vyrą teko jo buvusiai žmonai.
Tačiau šioje situacijoje nustebino ne pabegusi gražuolė. Taip elgiasi daugelis meilužių. Sujaudino žmonos elgesys.
Buvusi žmona, palaidojusi savo vyrą, nutarė šalia jo pasilikti vietą ir sau… Ji pastatė vyrui brangų paminklą, ant kurio yra užrašyti vyro vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai, ir jos pačios vardas, pavardė bei gimimo metai. O jai nėra dar ir penkiasdešimties.
Pažįstama pasakojo, kad ji dažnai lanko vyro kapus, juose nenuvysta gyvos gėlės… Štai kokia stipri buvo ir yra jos meilė. Kaip gaila, kad jos vyras taip ir nesuprato, koks nuostabus žmogutis visą tą laiką buvo šalia jo…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
