Padeda net su vaikštyne
Vokietijoje visi vairuotojai pamatę stovintį prie kelio žmogų, net ir ne prie pėsčiųjų perėjos, pristabdo savo transporto priemonę, kad jį praleistų. O kiti iš karto sustoja, mandagiai parodydami ranka, kad kelias laisvas.
Jei pėstysis nenori eiti per kelią, šiaip stovi, laukdamas, pavyzdžiui, taksi, pristabdęs vairuotojas nesupyksta - jis nusišypso ir rieda sau toliau. Ypač pagarbiai elgiamasi su senukais. Jie praktiškai bet kur gali laisvai pereiti kelią nebijodami būti partrenkti, apšaukti ar kitaip pažeminti.
Iš pradžių nuo tokio mandagaus vairuotojų elgesio jaučiausi nejaukiai. Sustojus automobiliui bijojau net pereiti gatvę. Lūžis įvyko, kai prie manęs, stovėjusios ne prie perėjos, sustojo autousas. Jo vairuotojas šypsodamasis primygtinai mojo pereiti greičiau gatvę, nestabdant už jo išsirikiavusių automobilių.
Vairuotojas nepajudėjo iš vietos, kol to kelio neperėjau. Situaciją buvo tokia linksma, kad dar visą dieną šypsojausi, geru žodžiu minėdama tą autobuso vairuotoją. Nuo to sykio išėjusi į gatvę žinojau – esu saugi, nes Vokietijoje pėstysis yra gerbiamiausias eismo dalyvis.
O kas darosi Lietuvoje? Pamatę ne vietoje bandantį kelią pereitį pilietį vairuotojai dažniausiai dar stipriau paspaudžia greičio pedalą, kad žmogus apsigalvotų ir neitų per kelią. Ypač vairuotojai nekenčia senjorų. Juos erzina jų lėtumas, žioplumas, neapdairumas.
Vokietijoje pamatę pagyvenusi žmogų kiekvienas skuba jam padėti. Vairuotojas gali net išlipti iš automobilio, jei pamato, kad senjoras nesusitvarko su savo vaikštyne. Mūsiškiai pasiruošę senjorą į žemę sugrūsti, kad tik niekas nesutrukdytų lėkti savo reikalais. O mūsų šalyje vieni kitus nori sudoroti... Tiek pėsčiuosius, tiek už vairo esančius.
Su gelžgaliu rankoje
Buvo man toks atvejis Kaune. Važiuojant pagrindiniu keliu priešais susiformavo kamštis dėl kelio remonto. Aš, užsižiopsojusi, nepraleidau sunkvežimio, norėjusio iš šalutinio kelio įvažiuoti į pagrindinį. Ne aš viena nepraleidau. Visi priekyje važiavę automobiliai to nepadarė.
Tačiau vairuotojas savo pyktį nutarė išlieti būtent ant manęs, nes mano automobilis kaip tik sustojo ties jo sunkvežimu. Aš labai mandagiai atsiprašiau, gestais parodydama, kad negaliu patraukti mašinos dėl kitų man kelią blokuojančių automobilių.
Tačiau sunkvežimio vairuotojui mano atsiprašymas buvo nė motais. Jis išraudęs kažką garsiai rėkė, sėdėdamas viduje, o paskui išlipo iš sunkvežimio ir su kažkokiu gelžgaliu patraukė manęs link.
Įtariu, istorija baigtųsi daug liūdniau nei baigėsi. Įtariu, man ir mano mašinai būtų buvę riesta, jei jis būtų spėjęs mus pasiekti. Tačiau nespėjo, nes tuo metu, kai manęs link žygiavo įpykęs mačo, priekyje stovinti automobilių kolona netikėtai pajudėjo. Jis taip ir liko nieko nepešęs, grūmodamas kumščiais. Kaip lengva nuskriausti moterį...
Kas kaltas?
Bandžiau analizuoti, kodėl susidarė tokia situacija. Kodėl esame tokie netolerantiški ir pykti vieni kitiems. Ir supratau. Kaltas ne Rusijos palikimas, ne švietimo sistema, skatinanti žiaurią konkurenciją, ne skurdas, ne intelekto stoka. Kalta korupcija ir nebaudžiamumas.
Kai kurie vis dar mano, kad gali nuo bausmės išsisukti davęs kyšį. Vokietijoje gi išsisukti nuo bausmės neįmanoma. Ten viskas pagal taisykles. Partrenkei žmogų – sėsk į kalėjimą arba sumokėk didžiulę baudą, kurios gal iki gyvenimo galo neišsimokėsi.
Labai didelės baudos Vokietijoje yra ir už kitus nusižengimus. Matyt, vokiečiai seniai suprato, kad žmonių kitomis priemonėmis nesuvaldysi ir tvarkos neįvesi. Laukiu nesulaukiu, kada ir mūsų valdžia pagaliau supras šią banalią tiesą...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
