Taip pat ji teigė, kad dėl šio mano poelgio manęs atsisakė visa mūsų giminė. „Visa giminė“ suskambėjo stipriai. Nėra tos didelės giminės. Bet ir iš jos nebendrauja tik dvi šeimos – žmonės, kurie ir prisidėjo prie mano žlugdymo susirgus mamai. Visi likusieji labai gražiai bendrauja iki šiol, nors iš pradžių išties, paveikti mano priešų, kurį laiką nesikalbėjo.
Ką ji ten pribūrė
Kaip mama su patėviu nutarė palikti man testamentu savo turtą, net neįsivaizdavau, kokie išbandymai laukia ateityje. Jei būčiau žinojusi, nė už ką nebūčiau pasirašiusi šiai avantiūrai. O tuo metu tiesiog norėjosi padėti mamai, kuri paprašė ją apsaugoti nuo patėvio vaikų. Ji nenorėjo mirus vyrui dalintis užgyventų turtų su jo vaikais iš pirmos santuokos.
Taip, brangioji mano pussesere, tik šis faktas ir buvo ta tikroji testamento priežastis. Įrašydama mano varda mama mažiausiai galvojo apie mano gerovę. Jai rūpėjo tik jos pačios interesai.
Be abejo, patėvis apie tokią jos klastą neįtarė. Nežinau, ką ji ten jam pribūrė, bet jis sutiko tą testamentą pasirašyti. Greičiausiai todėl, kad žinojo – testamentas nereiškia jo teisių apribojimo. Po mamos mirties, nepaisant į testamentą įrašyto mano vardo, jis galėjo disponuoti savo turtu kaip panorėjęs – parduoti, įkeisti arba praskolinti.
Apkaltino mamos nužudymu
Bet visiems aplinkiniams buvo paskelbta kitokia tiesa. Neva testamentas paliktas man iš meilės. Patėvis, susirgus mamai, staiga suprato, kad turės laikytis savo žodžio – palikti visą turtą man. O palikti nesinorėjo, nes jis manęs niekados nemylėjo. Net, sakyčiau, nekentė. Tada jis sugalvojo įdomią schemą. Jis pagalvojo, kad jei mane apšmeiš, niekas jam nepriekaištaus dėl to, kad jis nesilaikė susitarimo.
Ir prasidėjo karas. Jis prisigalvojo visokių nebūtų dalykų. Kad apsivogiau, kad neprižiūriu mamos (kas buvo netiesa), kad skriaudžiu jį patį, kad vagiu dokumentus ir pinigus... Galiausiai apkaltino mamos nužudymu!
Visą mano giminė stebėjo šį cirką ir nė vienas iš jų net nepabandė išsiaiškinti, kas vykstą iš tiesų, nors aš ir prašiau pagalbos. Visi kažkodėl aklai tikėjo patėvio žodžiais.
Kitas mano vietoje būtų seniai numojęs ranka ir pasitraukęs, bet man buvo be galo gaila mamos, kuri, matydama neadekvatų patėvio elgesį, maldavo nepalikti jos vienos.
Brangioji pussesere
Apjuodinęs mane prieš visus, patėvis nenusiramino ir po mamos mirties. Jis kasdien lakstė į policiją su pareiškimais, kaltindamas mane vis sunkesniais nusikaltimais. Ir įvyko neįtikėtinas dalykas. Policiją mane apgynė… Jie išsiaiškino, kad visi patėvio kaltinimai man nėra pagrįsti, kad nepadariau jokios nusikalstamos veikos. Kaltas dėl konfliktų liko patėvis. Kas ir tapo jo mirties priežastimi. Kai suvokė, kad negalės daugiau man pakenkti, jį ištiko širdies smūgis.
Matai, brangioji mano pussesere? Tai ne aš kalta dėl jo mirties. Kaltas jos gobšumas ir beribė neapykanta man. Tai kodėl viešai kaltini mane, jei nežinai visos tiesos?
Mirus patėviui kurį laiką jaučiausi išsekinta. Patys brangiausi man žmonės – brolis ir sesuo – nutraukė bendravimą su manimi. Jei sąžiningai, aš ir pati nenorėjau su jais bendrauti. Man buvo skaudu, kad jie nepalaikė manęs sunkią akimirką, neatvažiavo aplankyti sergančios mamos ir asmeniškai neįsitikino, kas vyksta mamos namuose, o paskui neatvažiavo ir į mamos laidotuves.
Atvyko laidoti tik patėvį. Ir tai, atvažiavo ne geru žodžių jį paminėti, o nuskriausti mane. Prieš tai brolis man paskambino ir apkeikęs perspėjo, kad atvažiavęs su manimi susidoros. Nežinojai šio fakto, pusesere? Jis tau to nepasakė? Tai kodėl suskubai pasmerkti, kad nepriėmiau jo į savo namus po patėvio laidotuvių, jei nežinojai visos tiesos?
Štai koks moralas
Taip jau išėjo, kad mano brolis po visos šios istorijos irgi labai greitai iškeliavo anapilin. Sužinojusi, kad jam reikalinga pagalba, nepadėjau jam. Kaip ir jis kažkada nepadėjo nei mamai, nei man.
Patėvis tuo metu buvo užgrobęs visą mamos pensiją, nedavė nė cento mamos priežiūrai, nebuvo už ką pirkti nei maisto, nei sauskelnių, nei vaistų. O pati pinigų neturėjau, nes buvau bedarbė. Broliui mano pagalbos šauksmai nerūpėjo. Jis tikėjo patėviu, kuris pasakojo savo tiesą. Džiaugiuosi, kad šioje situacijoje mane apgynė valdiškos įstaigos.
Sakai, pussesere, manimi dėta būtum pasielgusi kitaip? Vargu, žinant, koks tavo charakteris...
Ir sakydama, kad su manimi niekas nebendrauja, klysti. Nebendrauja tik tavo šeima, kuri ir anksčiau nepasižymėjo draugiškumu.
O su kita gimine, su seserimi bei su mirusio brolio žmona, mes seniai viską išsiaiškinome ir puikiai sutariam. Matai, pussesere, ne viskas matuojama pinigas. Kai tu šią tiesą suprasi, gal ir tavo gyvenimas pagerės…
O moralas šios istorijos toks – gyvenimas yra teisingas ir kiekvienas galiausiai gauna visko pagal nuopelnus. Nepamirškime to.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
