Taip pat kildavo pretenzijų ir dėl gėlyno, įrengto po langais. Jei nors viena iš gėlyčių būdavo nuskinama arba į gėlyną netyčia įkrisdavo kamuolys, kaimynų pretenzijų sąrašas kaipmat išaugdavo trigubai.
Kaimynų priešė
Iš pradžių lyg bandžiau taikytis prie kaimynų, drausminau nekaltus vaikus, stengdamasi įtikti pastabų sakytojams. Paskui lioviausi, nes pamačiau, kad tai pasaka be galo, be krašto.
Kaimynai vis tiek rasdavo prie ko prikibti. Todėl nutariau – mano vaikai yra mano vaikai ir tik aš žinau, kas jiems geriausia. Jei man patogu, kad jie žaidžia su draugais kieme ir patiems vaikams tai patinka, vadinasi, ten jie ir žais. Nepaisant kaimynų nepasitenkinimo.
Po tokio savo sprendimo kaimynams tapau prieše. Bet man mažai rūpėjo jų nuomonė. Svarbiau už viską buvo vaikų gerovė.
Mano vaikai jau užaugo, tačiau panašu, kad daugiabučių kiemuose žaidžiančių vaikų problema neišnyko. Neseniai kalbėjausi su vienu garbaus amžiaus pažįstamu, kuris įsivėlė į konfliktą. Pasakodamas savo istoriją jis tikėjosi užuojautos ir palaikymo, bet sulaukė nepritarimo. Ir štai kodėl.
Jėga nutempė vaiką
Kartą, sėdėdamas savo bute, jis pro langą pastebėjo, kad mažas berniukas įsikorė į medį, kurį jis kažkada pasodino, ir nulaužė šakelę. Vaiko poelgis taip suerzino vyriškį, kad išejęs į kiemą jis pradėjo ant to berniuko rėkti ir reikalauti nulipti. Išsigandęs pikto dėdės vaikas iš medžio nelipo ir tuo dar stipriau suerzino pagyvenusį žmogų.
Jis jėga nuvilko vaiką ant žemės ir, stipriai laikydamas už rankos, kad tas nepabėgtų, iškvietė policiją…
Policijos ekipažui iškvietimo priežastį paaiškino paprastai. Tarė, kad vaikas neklausė, laužė medelius, o kadangi suaugusiųjų šalia nebuvo, jis ir iškvietė policiją, kuri turėtų nubausti berniuko tėvus už vaiko nepriežiūrą.
Vaikas buvo paleistas, jo tėvai surasti. Ir koks gi buvo mano pažįstamo nustebimas, kai jis sužinojo, kad baudą gaus ne berniuko tėvai, o jis pats.
Pasipiktinimo niekas neklausė
Pasirodo, tėvai nedovanojo jam tokio šiurkštaus elgesio su savo vaiku. Jie parašė pareiškimą ir mano pažistamui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui. Vėliau teismo sprendimu skirta bauda. Jis neturėjo teisės nei šaukti ant vaiko, nei tempti jo nuo medžio, nei laikyti už rankos, o tuo labiau negalėjo nedalyvaujant vaiko tėvams tardyti berniuko policijos akivaizdoje.
Keisčiausia, kad žmogus po šio įvykio ne tik nesuprato, už ką sulaukė baudos, – jis apskritai nesuvokė, ką padarė ne taip. Vyro įsitikinimu, jis padarė didžiulę paslaugą vaiko tėvams auklėdamas jų atžalą, kad tas užaugęs netaptų banditu.
Neva nuo nulaužtų šakelių viskas ir prasideda. Keista asociacija...
Mano reakcija į pažįstamo dejavimą buvo kategoriška. Esi nubaustas teisingai. Aš tėvelių vietoje irgi būčiau lygiai taip pat pasielgusi, o mano vyras dar ir į galvą duotų, kad ateityje nekiltų noras panašiu būdu auklėti svetimų vaikų. Kiemas yra bendra visų daugiabučio namo gyventojų nuosavybė ir niekas negali uždrausti ten vaikams žaisti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
