Iš pradžių moterys pasibėdavojo viena kitai sunkiu gyvenimu, truputį paplepėjo apie kvailą valdžios politiką, o paskui pasidalijo įspūdžiais iš buvusių darboviečių.
Nepirko nei duonos, nei saldainių
Kaip supratau iš nugirsto pokalbio, viena iš moterų dirbo virėja globos namuose, kuriuose auga protinę ir fizinę negalią turintys vaikai. Ji nesidrovėdama pasakojo, kaip gerai gyveno dirbdama toje įstaigoje. Moteris teigė, kad tuo metu jos šaldytuvas tiesiog lūžo nuo įvairių maisto produktų.
Džiaugėsi, kad tada jai nereikėjo pirkti nei duonos, nei miltų, nei saldainių, nei sausainių, nei kruopų, nei mėsos, nei žuvies, nei aliejaus, nei pieno produktų, nei daržovių, nei konservų. Šiais maisto produktais buvo aprūpinta ne tik jos šeima, bet ir giminaičiai.
Pašnekovei pasiteiravus, ar nebuvo baisu vogti, išgirdau atsakymą: nebuvo. Pasirodo, slėptis visai nebuvo būtinybės. Maistą vogė su įstaigos vadovo palaiminimu, nes ir pats globos namų vadovas kasdien iš darbo sugrįždavo pilnais krepšiais gėrybių.
Kas keisčiausia, į klausimą, ar nebuvo gėda vogti iš neįgalių vaikų, buvusi virėja suskubo pasiteisinti, kad nebuvo, nes geriau maistą išsinešti į namus nei išmesti. Neva neįgalūs vaikai nesuvalgo tiek, kiek jiems priklauso. O kai įdedi mažiau, suvalgo viską. O ir nutukusių internate yra daug. Neva kuklesnė mityba jiems tik į naudą.
Nebijojo virėjos ir įvairių tikrintojų bei kontrolerių. Vadovas visada žinojo, kada jie apsilankys, ir spėdavo perspėti vyriausiąją virėją. Tada darbuotojai, gamindami maistą, sudėdavo visus reikiamus produktus. O kitu metu sunaudodavo tik pusę produktų.
Jei reikėdavo pilti į keptuvę du litrus aliejaus, jie įpildavo tik vieną. Jei reikėjo sumalti dešimt kilogramų mėsos, jie sumaldavo penkis, kitą kiekį užpildydami duona, miltais arba bulvėmis.
Baliai festivaliai
Iš neįgalių vaikų pavogtas maistas buvo išnešamas ne vien tik į darbuotojų ir vadovo namus. Virėja šmaikščiai pasakojo, kaip jos globos namų vadovo prašymu naktimis gamino bankuchenus bei skruzdėlynus. Juos vadovas vėliau vežė į aukštesnes instancijas, tikėdamasis palankesnių sprendimų. Pyragus vežė net ir į Vilnių! Aišku, buvo kiti laikai.
Gamino virėjos maistą ir įvairiems baliams bei festivaliams, kurie vyko globos įstaigos teritorijoje nelegaliai įrengtame specialiame svečių kambaryje, kuriame, kaip nugirdau, stovėjo dvigulė lova, židinys ir televizorius. Atkreipkite dėmesį. Visi baliai festivaliai vyko už valdiškus pinigus, skirtus neįgalių vaikų maitinimui... Nieko sau įžulumo mastai...
Na, ir šios istorijos kulminacija. Buvusi virėja buvo įsitikinusi, kad globos namų vadovas yra netradicinės orientacijos, nors ir turėjo dėl akių žmoną ir vaikų. Tokią išvadą ji padarė po to, kai išvydo tame svečių kambaryje savo vadovą sėdint apsikabinusį jauną bernelį. Ir tokių bernelių buvo ne vienas. Jį asmeniškai visus matė, nes teko jiems patarnauti – nešti į svečių kambarį maisto padėklus.
Štai kokie įdomūs dalykai dėjosi... Be abejo, aš įtariau, kad visos virėjos vagia maistą, bet kad vogdavo net ir iš neįgalių vaikučių? Man buvo šokas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
