Paklausiau, kokiu būdu ji susiranda darbą užsienyje – ar savarankiškai, ar per pažįstamus, ar agentūras. Moteris neslėpė tiesos ir prisipažino – į užsienį važiuoja pasinaudodama įvairių įdarbinimo firmų paslaugomis. O pasiteiravus, ar saugu šiais laikais naudotis tų agentūrų paslaugomis, sulaukiau atsakymo – nelabai. Štai jos istorija.
Realybė buvo visai kita
Šią vasarą moteris nutarė padirbėti užsienyje, nes Lietuvoje nesurado gerai apmokamo darbo. Viena įdarbinimo agentūra pasiūlė joms darbą Vokietijoje – skinti braškes. Darbo sąlygos pasirodė visai neblogos: nemokamas pragyvenimas, maitinimas ir orus atlyginimas – 12 eurų per valandą. Taip pat galimybė dirbti viršvalandžius, kas reikštų ir galimybę užsidirbti daugiau.
Moterims suma, kurią jos galėtų užsidirbti per kelis mėnesius, pasirodė įspūdinga ir jos, net neįsigilinusios į darbo sutartį, su džiaugsmu ją pasirašė.
Išvykusi į Vokietiją moteris suprato, kad realybė yra visai kitokia nei žadėjo įdarbinimo agentūra. Gyventi reikėjo teritorijoje, aptvertoje spygliuota viela, senuose konteineriuose, kuriuose net nebuvo šilto vandens. Kaip konclageryje! Į darbą iš ten reikėjo važiuoti apie 5 km senais dviračiais, kurie nuolat sugesdavo.
Pamelavo agentūra ir dėl atlyginimo. Valandinio atlygio mokėti niekas nė nesiruošė. Kiek priskinsi braškių, tiek ir algos gausi. O daug priskinti neįmanoma net ir dirbant viršvalandžius. Daugiausia dėl to, kad geriausias braškių eiles visada užimdavo bulgarai, su kuriais ginčytis buvo beprasmiška. Tas, kuris bandydavo ginčytis, kitą dieną į darbą žygiuodavo pėstute, nes per naktį bulgarai būdavo sugadinę ar paslėpę jo dviratį. Kol ateidavo, visos geriausios braškės jau būdavo nuskintos.
Apgavo ne tik dėl apmokėjimo. Nuvažiavus į vietą išaiškėjo dar vienas nemalonus faktas. Pasirodo, niekas ten nežada mokėti kas mėnesį. Kas mėnesį sumokėdavo tik po 50 eurų taip vadinamų kišenpinigių, o visus plantacijoje uždirbtus pinigus darbuotojai turėjo atgauti tik po 3 mėnesių – darbo sutarčiai pasibaigus.
Įspėjimas visiems norintiems
Nenuostabu, kad daugeliui tokios darbo sąlygos nepatiko. Jie nutarė nutraukti darbo sutartis neišdirbę net pirmo mėnesio. O čia laukė dar viena staigmena. Norint anksčiau laiko nutraukti sutartį reikėjo sumokėti agentūrai nemenką baudą, siekiančią net 200 eurų. O taip pat sumokėti ir darbdaviui už pragyvenimą bei maitinimą.
Kai kurių žmonių baudos neišgąsdino. Jie viską metę išvažiavo dirbti kitur. Moteris su savo drauge pasiliko dirbti toliau, nes neturėjo iš ko susimokėti baudos. Išdirbusios tris mėnesius jos, vietoje žadėtų 4500 tūkstančių eurų algos, už surinktas braškes gavo vos 2000 eurų. Tai – labai maži pinigai už tokį sunkų darbą.
Sugrįžusi į Lietuvą bei truputį pailsėjusi, moteris ir vėl išsiruošė į užsienį dirbti – šįkart į Olandijoje esantį fabriką. Tik jau per kitą agentūrą. Dabar jos su drauge jau daug atidžiau studijavo darbo sutartį. Važiuodamos tikisi, kad agentūra ir darbdavys jų nebeapgaus. Duok Dieve…
Būkite budrūs, ieškodami darbo užsienyje. Atsiminkite, kad jeigu jūsų darbo sutartyje numatomos baudos už darbo sutarties nutraukimą, bėkite nuo tokios agentūros kuo toliau net neatsigręždami. Nes garantuoju 100 procentų, kad tai bus labai sunkus darbas, kuriame bus pažeidžiamos visos įmanomos jūsų teisės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
