Vestuvės – it pasaka
Mūsų vestuvės buvo tikrai pasakiškos. Viskas vyko idealiai, kaip norėjome, turėjome tikras dideles vestuves – su saksofonistu, gėlių dekoru ir t.t. Svečių irgi buvo vidutiniškai, apie 50 žmonių. Aš skraidžiau kaip ant sparnų, net paskui kai peržiūrinėjome nuotraukas matėsi, kad švyčiu iš laimės.
Nebuvo, kaip kitų nuotraukose, nei pavargimo žymių, nei kitų dalykų, tik džiaugsmas. Vyras visą laiką mane buvo apkabinęs, visą laiką prisiglausdavo ir jaučiau 100 proc. jo artimumą.
Šventės dalyje, kai jau pakilom į šokius, prie manęs ir vyro priėjo jo geriausias draugas. Jis, savaime suprantama, buvo ir pagrindinis svečias iš vyro pusės, seniausiai pažįstantis jį.
Girtos draugo kalbos
Dar reikia paminėti, kad nors ir gerai pažįstame vienas kitą, bet draugaujant su vyru buvo svarbiausia išsiaiškinti požiūrį į šeimą ir vertybes, dabartinę situaciją, o į romantinę vienas kito praeitį mes nesigilinome. Nenorėjau reikalauti skaičiaus, įsivaizduoti tų moterų, užteko žinoti, kad turėjo vieną rimtą draugystę.
Kai jo draugas priėjo, jau buvo tokios stadijos, kad visai įgėręs. Apkabino mus abu per pečius ir pradėjo garsiai (labai! garsiai) kalbėti, kaip džiaugiasi, kad susitikom, kad pagaliau jo draugelis nebeis į lankas... Žmonės pradėjo atsisukti, tikrai nebuvo maloni scena.
Bandėm nuleisti juokais jo kalbas, bet varė toliau, kiek merginų jaunystėj vyras perėjęs, ir nė vienos normalios neradęs, kiek balių siautęs, kiek širdučių daužęs... Buvo šlykštu klausytis.
Nutildėm ir nuraminom draugą, dar pašokom dėl akių, bet šiaip kokią įsivaizduojat po to mano savijautą? Aišku, po visko dar daug ir daug šnekėjomės, jis man įrodinėjo, kad nėra plevėsa.
Būkite budrios
Sakė, kad jaunystėj turėjęs daug merginų, bet visos buvo nerimtos ir nenorėjo manęs jaudint pasakodamas apie vienanakčius nuotykius, kad nėr čia ko ir kalbėt. Bet tikrai nesinorėtų, manau, nė vienai, kad vaikino audringa praeitis išlįstų tokiu būdu.
Dar ir mama girdėjo, priėjo po to susirūpinusi, sako, dukrele, ar tu žinojai, ar nežinojai, kaip čia suprasti, ar mergišius... Ir kaip tu pasakysi, kad „aš ir pati nežinau“?
Aišku, dėl tokių praeities dalykų santykiai negriūva, viską išsiaiškinome ir gyvenam. Bet prisiminimas lieka ne iš maloniausiųjų. Dabar matau, kiek santuokų griūna aplinkui, tai ir paskatino papasakoti apie savo atsitikimą. Ir patarti, kad viską išsiaiškintumėte prieš ir po vestuvių nebebūtų jokių konfliktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
