Sunkiai dirbu visą savaitę, kartais ir šeštadienį. Mano darbas yra fizinis, čia ne biure sėdėti. Po judrios dienos norisi ištiesti kojas ir atsipalaiduoti.
Grįžęs prisėdu prie kompiuterio porą valandų, ne daugiau. Bet nuo pirmų penkių minučių girdžiu: „Tu amžinai sėdi prie kompiuterio. Niekados man neskiri dėmesio. Tik įlindęs ir įlindęs į kompiuterį, nieko daugiau nežinai.“
Nesvarbu, kad aš uždirbu šeimai pinigus, pramogos šeimai yra, perku maistą, pilu degalus, perku žmonai, ko reikia – visko negana. Ir vaikais pasirūpinu, praleidžiu laiko ir skiriu dėmesio. Duoklę šeimai atiduodu su kaupu. Ar pasidarau blogas, nes noriu nors vieno malonaus dalyko ir sau?
Tenoriu trupučio ramybės. Pabūti atskirai nėra nuodėmė, būnu ne su svetimom bobom ar bare. Padarau visas pareigas, o laisvalaikį, kuris lieka, praleidžiu sau, su kompiuteriu, laidomis ir žaidimais. Tada einu miegoti, nes kitą dieną vėl būna daug fizinės veiklos. O kol užmingu, žmona dūsauja arba ašaroja. Tarsi būčiau blogiausias vyras pasaulyje.
Žinau daug šeimų, kuriose vyrai tokie pat, o moterys nemato problemos. Kitoms moterims netrukdo vyro laisvalaikis, kaip tik yra supratingos ir džiaugiasi, jeigu vyras turi ramių būdų pailsėti. O čia priekaištai nesibaigia.
Kaip paaiškinti, kad kiekvienam žmogui reikia ir gyvenimo, ne tik pareigų? O jeigu pakomentuos dauguma, kad kažko pats nesuprantu, irgi gerai, bus proga pažiūrėti kitomis akimis į situaciją.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
