Pavežėjimas ir verslininkų darbas
Ir pati kalta, bet rusų kalbos nemokėdama, su vairuotojais iš Ukrainos, Kazachstano ar kitų šalių galiu apsikeisti tik keliais pagrindiniais žodžiai – padėkoti, pasakyti, kur sustoti ir pasisveikinti bei atsisveikinti.
Pavėžėjų istorijos kartais nustebina. Viena prabangaus atomobilio vairuotoja pasakojo, kad ji – gerai uždirbanti buhalterė, kuri tuo užsiima tik norėdama pabendrauti ir prasiblaškyti. Kiti papasakoja apie savo gyvenimą: kad namie laukia jaunutė žmona ir kelių mėnesių kūdikis, kad reikia pinigų ir pan.
Šiek tiek stebina, kai pas tavęs atvažiuoja pavėžėjas prabangiu automobiliu ir prisistato verslininku. Tada kyla natūralus klausimas, kodėl vakaroji ne su draugais ar antra puse, o naktį vežioji žmones?
Prisistatė prabangus automobilis
Į tokią situaciją papuoliau vieną vėlų vakarą išėjusi iš baro. Dairiausi iškviesto pavėžėjo automobilio Gedimino prospekte. Neišmanau daug apie automobilius, tačiau tai buvo BMW visureigis. Atrodė prabangus, prižiūrėtas, išblizgintas.
Akimirką net atrodė, kad prieš krestelint ant galinės sėdynės (visada važiuoju ten, nežinau kodėl, bet atrodo saugiau) paprašys nusiauti batus ir dar rankšluostį pasitiesti.
Už vairo – intelektualus, į penktą dešimtį įkopęs vyriškis iškart pasitikslino vardą: „Agnė?“
Atsakiau, kad taip ir prisisegiau saugos diržą.
Gyvenu miesto pakrašty, kelionė ilga, tad nusprendžiau paklausti, ar užimtas vakaras. Vairuotojas akivaizdžiai nusiteikęs pabendrauti. Jis pradeda kalbėti apie keleivius, juokiamės iš vairuotojų, kurie prisitato verslininkais. Vyras nė neslepia, jei nereikėtų pinigų – tikrai naktimis nevežiotų žmonių į barus ar iš jų.
Atostogos ir žmonai, ir meilužei
Nustembu. Paprastai prabangus atomobilis perkamas, kai pinigais nebereikia taip rūpintis, kad tektų nemiegoti naktimis. Esu girdėjusi, kad kaina, vos išvažiavus iš salono, krenta bene trečdalius, vadinasi, tai kone greičiausiai nuvertėjantis daiktas.
Tą ir pasakau vairuotojui. O šis sako, kad pinigų reikia, nes neseniai buvo atostogauti užsienyje su žmona. Patvirtinu, kad suprantu: atostogos, o ypač jei dar kokia egzotiškesnė šalis, gali daug kainuoti.
Tačiau vyras nusijuokia ir rėžia: „Dabar ir meilužė nori atostogų užsienyje, tai ir reikia pinigų, apie kuriuos nežinotų žmona.“
Nusijuokiu – juk vyras turbūt pokštauja. Ir pajuokauju atgal, kad dabar jau taip būna – ir meilužės, ir žmonos nori lygių teisių. Tačiau atsakas mane pribloškia. Vairuotojas sako, visai čia ne pokštas.
Žilstelėjęs džigitas
Ir pradeda pasakoti detales. Susipažino su ta mergina (ne moterimis, o mergina) pavėžėjęs ją kartą namo. Taip ir prasidėjo romanas. Jam patiko ji, jis patiko jai, nuo tada kvietė vairuotoją jau ne per programėlę, o telefonu. Aišku, ir atsiskaitydavo kitaip.
Sėdžiu išsižiojusi ir klausau. Posūkyje net slystelėjau ir išsitiesiau ant galinės odinės išblizgintos sėdynės. Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Dar pasakiau, kad jis tikrai juokauja, juk niekas sveiko proto tokių dalykų nepasakoja bet kam sutiktam. Maža kas.
Ir tada galutinai patiesia paskutinė vyro frazė: „O ką tu padarysi, kam pasakysi? Nepažįsti nei manęs, nei mano žmonos.“ Jis teisus. Ir ačiū Dievui, kad nepažįstu.
Išlipus iš mašinos mane net nupurto. Tik nesu tikra nuo ko: ar nuo to, kad pavėžėtojas savo papildomą darbą naudoja kaip priedangą mergelių medžioklei, ar mergelės, kurios išsilydo nuo gero automobilio ir žitstelėjusio džigito.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
