Turiu kolegę. Dirbame su ja viename kabinete jau kelerius metus. Ji yra vyresnė už mane, galėtų man tikti į mamas. Nelabai leidžiuosi į per didelius asmeniškumus, darbe draugų neieškau, tačiau bendravimas darbe nėra išvengiamas. Priešingai nei mano kolegė, asmeniškomis temomis bendrauju nenoriai, galų gale tam yra draugės.
Bet mano kolegė taip nemano. Ji gan laisvai jaučiasi ir leidžia sau mane pamokyti bei paaiškinti, kaip turiu gyventi.
Pavyzdžiui, jei man į darbą ateina siuntinys iš kokios nors parduotuvės ir ji pamato logotipą, nesidrovi pakomentuoti: „Perki tą šūdą? Ten kokybė visiškas dugnas, kitąkart nepagailėk to šimto eurų ir nueik į normalią parduotuvę.“
Prieš atostogas klausia, kur važiuosiu. Tai dar normalu, bet mano atsakymas jos netenkina. Kai pasakau, kad lankysiuosi ten ir ten Lietuvoje, pradeda kamantinėti, kodėl ne į užsienį. Ir siūlyti vietas, kur ir už kiek būtinai turiu nuvažiuoti.
Jei pasakau vyksianti į Nidą, pradeda purkštauti, kad už tą pačią kainą galiu nuvažiuoti ten ir ten, ir jau ieškoti man viešbučių užsienyje. Net nepradedu apie automobilio įsigijimą ar kitus reikalus... Apie viską turi savo nuomonę. Kai vėl prasižioja, man jau norisi tik muštis. Užsičiaupk, užsičiaupk...
Bet nenoriu atvirai pyktis su moteriške ir kenčiu jos elgesį. Ji nuolat po kokią valandą garsiai šnekasi telefonu su draugais. Veliau man smulkiai pasakoja pokalbių detales. Nuolat dažosi ir kvėpinasi, baigiu nuo tų kvapų uždusti.
Kai nori, pasidaro sau pertraukėles neva parūkyti, bet rūkomajame dingsta kokiai valandai, perleisdama darbus kitiems. Paskui piktinasi ir rėkauja, kad visi durni ir ją, vargšę, užkrauna darbais. Negi jie, kvailiai, nemato, kad ir taip daug turi darbų ir nieko nespėja?!
Taip pat turi įprotį išeiti pietų ir dingti kelioms valandoms, nes, pvz., užtiko parduotuvėje batų išpardavimą. Tada grįžusi demonstruoja savo naujus pirkinius, fotografuojasi ir tauškia telefonu. Kartais pasakoja tokias intymias savo gyvenimo smulkmenas, kad net ausys raitosi ir tikrai nesinori jų klausyti.
Tuo labiau, kad pasakoti pradeda net kai aš neklausiu. Labiausiai erzina, kad ir mano pokalbių, jeigu atsitiktinai mama ar kas su reikalais paskambina, ji klausosi ir paskui garsiai per visą biurą komentuoja.
Pamokos, ką aš, atseit, turiu daryti, kur atostogauti, kiek pinigų išleisti, kas tinka, kas netinka, netgi kur turėčiau gyventi...
Nežinau, ką daryti. Nenoriu pyktis, nes dar bendrauti tikrai teks, dirbti teks. Esam dviese nedideliame kabinete ir nesinori darbo atmosferos padaryti dar labiau nepakenčiama. Bet taip kęsti irgi nebesinori.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
