Per visus tuos metus dabar esu tik trečioje darbovietėje ir nė vienoje neturėjau jokių problemų, visada gaudavau man priklausantį atlyginimą, nes buvau ir tebesu idėjinis vairuotojas: darbe – darbas svarbiau už viską, namie – šeima svarbiau už viską, išskyrus darbą.
„Visi vagia“
Taigi, viską iš eilės. Galima sakyti, vairuotoju dirbu jau trečioje politinėje sistemoje. Visos sistemos turi savų ypatumų, bet yra tradicijų, kurios nesikeičia, ir tapau vienos jų auka.
Tarybiniais laikais viskas buvo aišku. Kad gautume geresnį maršrutą, dispečerei duodavome saldainių ar suorganizuodavome linksmą vakarėlį su visais jaunatviškais malonumais. Didesnei valdžiai, kad nepersekiotų savo idiotiškais socialistiniais planais – kai ko rimčiau.
Vieną kitą naują mašiną gaudavo veteranai ir darbo spartuoliai, bet dauguma naujų mašinų atitekdavo apsukriems vairuotojams. Vienas spartuolis pasiskundė, kad neteisingai skirsto naujas mašinas. Valdžia labai lengvai išsprendė problemą ir greitai sutvarkė skundiką.
Mūsų vienas iš vadovų tyliai sakydavo: „Visi vagiame, reikia vogti, bet proto ribose, o jei daug pasivogei – pasidalink su tėvu.“ Kas neišsišoko, dalinosi, tas ramiai dirbo ir nejautė jokių nepriteklių net tais visuotinio deficito laikais.
Tapus nepriklausomais, pasikeitus ekonominiai krypčiai, vairuotojai neliko ant ledo. Greitai prisitaikė prie naujų ekonominių iššūkių ir kišenėse pradėjo šlamėti ne rubliai, o doleriai.
Kad gaučiau naują „KamAZ“, tėvui daviau 600 dolerių. Tada 600 dolerių buvo nemaži pinigai, bet tais laukiniais devyniasdešimtaisiais visiems jų užteko. Sistema pasikeitė, bet dovanėlių tradicija tada išliko.
Atsidarius Vakarams, pirmieji į juos važiavo elitinės brigados elitiniai vairuotojai. Stojamasis mokestis į tą brigadą buvo solidus. Tada kelionėje naudojome tik grynuosius, tai išvažiuojant gaudavome po 1-2 tūkstančius Vokietijos markių avanso. Paaukodavai vieną tokį avansą ir tapdavai vakariečiu. Vėliau prasidėjo krizė.
Rankos nebučiuosiu
Mane krizė aplenkė, nes tik jai prasidėjus geri draugai pasiūlė lietuvišku vilkiku padirbėti užsienio įmonėje, aptarnaujančioje tik Vakarų rinką. Sąlygos: patirtis Europoje ir minimalios vokiečių ar anglų kalbos žinios. Patirties jau turėjau. Kiek sunkiau buvo su kalba. Mokykloje buvau tvirtai išmokęs anglišką frazę: „I love you, love me, please, let‘s sleep in one bed.“ Kiek važinėjau – jos visur pakako.
Dar su dviem kolegomis buvome vieni pirmųjų, pradėję darbą Europoje. Buvo sunku. Nauji popieriai, reikalavimai, šešios savaitės be namų, bet sunkiausia buvo kalba. Viskas telefonu, viskas užsienietiškai. Dažnai būdavo, kad žiūri į telefoną, klausai, ką šneka ir mintyse šauki: „Tai ką man dabar daryti?!“
Bet persilaužėme ir viskas įsivažiavo. Svarbiausia, kad čia dirbant nebeliko „jei netepsi, nevažiuosi“ tradicijų. Jokių dovanėlių, paprastas normalus darbas.
Išdirbau toje vietoje 16 metų ir bučiau toliau dirbęs, bet viename vakarėlyje sutikau seną kolegą. Kažkada buvau jam sakęs, kad kai turės savo įmonę – ateisiu pas jį dirbti. Sutiktas kolega man tai priminė, nes jau buvo didelės įmonės direktorius. Pasiūlė truputį didesnį atlyginimą, geresnę mašiną, lankstesnį darbo grafiką. Sutikau.
Norėjosi kažko šviežio, bet gavau naftalinu kvepiančias tradicijas. Dirbant Vakarų kompanijoje buvau atpratęs nuo senųjų tradicijų, tai nebenorėjau vėl lankstytis ir nešioti dovanų vadybai, kad tapčiau „savu“. Tegu naujokai, nemokantys ar tingintys dirbti, vaikšto į biurą su „Aldi“ maišiukais ir bučiuoja valdžiai ranką.
Draugas, kaip dažnai atsitinka tapus dideliu viršininku, mane užmiršo, o aš jam į akis nelindau. Paskambinau buvusiam šefui, tas pasakė, kad priims atgal be problemų ir net truputį padidins atlyginimą. Grįžau, gavau Lietuvoje registruotą vilkiką ir išvažiavau dirbti į tą pačią vakarietišką firmą.
Už reisą – dovanėlės?
Vadyboje sėdėjo vien jaunimas. Kadangi mūsų vairo brolių šioje įmonėje dirba nemažai, tai atsirado pora vadybininkų iš mūsų krašto. Man vienas jų pranešė: „Turiu gerą reisą.“
„Man visi geri“, – atsakiau nei džiaugsmingai, nei liūdnai.
Davė tą reisą. Vairuotojų žargonu tariant – „ledinį“. 3000 km į vieną pusę, tiek pat atgal. Vienas pakrovimas, vienas iškrovimas (mano pagrindinis darbas yra su rinktiniais kroviniais, nuo 5 iki 10 iškrovimo taškų). Pasikrovus atgalinį reisą, vadybininkas tiesiai šviesiai užsiminė apie lauktuves. Net konkrečiai pasakė, ką mėgsta ir kiek nori.
Pasakiau, kad prisikrovęs 24 tonas nevažinėsiu ir lauktuvių neieškosiu. Po poros dienų paskambino mano tiesioginis šefas.
„Iš praeito mėnesio pajamų mums nuskaitys 50 eurų už tai, kad tu ant poros to mėnesio važtaraščių neįrašei iškrovimo laiko. Gal užeik pas juos, pasiaiškink?“ – pasiūlė jis.
Tas laiko įrašymas niekada nebuvo reikšmingas. Net juokas suėmė. Vadybininkas, matyt, tokia suma įvertino negautas lauktuves.
„Atskaityk iš mano atlyginimo, bet aš neisiu pas tą reketininką ir nesiaiškinsiu, – pasakiau šefui. Vieną kartą per 40 metų galima ir atskaityti.“
Na, ne suma svarbi, o pats faktas. Juk jei vairuotojas kažką ne taip pildo, reikia tiesiog pasakyti. Galima bausti, jei po perspėjimo kartoja tas pačias klaidas. Dabar, matyt, iš kažkokio pykčio nuskaitė už tai, už ką niekados niekam nenuskaitydavo. Piemenų darbas.
Stovėdamas aikštelėje įsikalbėjau tą tema su vienu vairuotoju, dirbančiu didelėje Lietuvos transporto įmonėje.
„Argi čia suma, – numojo ranka kolega. – Mums kiekvieną mėnesį už ką nors nuskaito. Jei nuskaito tik kokią šimtinę, tai net neiname aiškintis. Jei kelis šimtus nubraukia, tai pasidomime, nors nuo to lengviau nepasidaro. Randa daugybę priežasčių, dėl ko nuskaityti.“
Ir aš nėjau aiškintis. Trejetą savaičių dirbau tikrai sunkius darbus. Paimi iki stogo lentomis krautą priekabą, susidedi diržus, nuvažiavęs porą šimtų kilometrų iškrauni 5-7 taškuose. Kas dirba su tentinėmis priekabomis, žino, koks tai malonumas, ypač lyjant lietui.
Matyt, berniukas taip mane auklėja, nors amžiumi aš jam tinku į tėvus. Na, nieko, esu pratęs prie visokių darbų, bet kai vadovavo vakariečiai, tuos sunkius maršrutus pakaitaliodavo su lengvesniais.
Šefas man tų 50 eurų neatskaitė, bet svarbu ne tai. Svarbu, kad į grynai vakarietišką įmonę kartu su mūsų tautiečiais atėjo sena gera tradicija „jei netepsi, nevažiuosi“. Ačiū Dievui, iki pensijos nebetoli, gal kaip nors ištempsiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
