25 laipsnių šaltis
Kas vežioja krovinius šaldytuvais, žinote, kad jų yra ir dviejų kamerų. Juose yra prie lubų pritvirtinta stumdoma, nuleidžiama siena, kurios dėka galima šaldytuvą padalinti į dvi dalis ir palaikyti jose skirtingą temperatūrą. Vienoje dalyje, pavyzdžiui, 5 laipsnius šilumos, kitoje – 25 laipsnius šalčio.
Vežantys krovinius į Angliją taip pat puikiai žino, kad toje šalyje iškrovimo- pakrovimo metu į sandėlius vairuotojų neįleidžia. Sandėlio darbuotojai patys išsikrauna tai, ką reikia.
Tą kartą šaldytuvas buvo dviejų kamerų ir su papildomomis durimis priekinėje šaldytuvo dalyje. Priekyje buvo šaldytas krovinys, laikomas 25 laipsnių šaltyje, gale buvo palaikoma 2 laipsnių šiluma.
Atvažiavus į įmonę reikėjo iškrauti keletą palečių iš priekinės šaldymo zonos. Tai buvo jau ne pirmas iškrovimo taškas, krovinio buvo nedaug belikę. Anglai patys iškrovė kelias paletes šviežių produktų, atidarė nuleidžiamą sieną, tada pasiėmė jiems skirtas paletes su šaldytais produktais.
Kai biure gavome popierius, pamačiau įrašą, kad jie nepriėmė dalies skirto krovinio. Pabandžiau aiškintis, bet pasakė, kad viską perdavė siuntėjui, o ką daryti toliau turiu klausti savo vadybos.
Viskas staiga aptemo
Su vadyba išsiaiškinau greitai. Davė adresą, kur nuvežti dalį nepriimto krovinio ir daugiau klausimų nebeturėjau. Kai vėl užvedžiau šaldytuvą ir pasiruošiau išvažiuoti, paskambino vadybininkas ir paprašė suskaičiuoti, kiek tiksliai dėžių buvo grąžinta. Reikėjo išrašyti važtaraštį.
Atsidariau šonines duris. Prie durų buvusi palete užėmė apie pusantro metro, o grąžintas krovinys buvo prie kito šono, daug žemesnis. Kad matyčiau visas dėžes turėjau įlipti į vidų. Pamenu, kad buvo nulūžęs atidarytas duris laikantis kabliukas, todėl jas parėmiau paprasta krovinio tvirtinimo štanga.
Ta diena buvo labai vėjuota. Įlipus ir pradėjus skaičiuoti, viskas staiga aptemo. Pilnu pajėgumu kaukiant šaldymo įrangai negirdėjau, kaip nuo vėjo gūsio nukrito štanga ir užsitrenkė durys. Nemoku apsakyti to jausmo. Gal būtų galima apibūdinti kaip žaibą viduryje giedros dienos. Keletą akimirkų nesusigaudžiau, kas įvyko.
Nei už Tėvynę, nei už Landsbergį
Suvokęs, kad užsitrenkė durys, puoliau prie jų, bet stovint ant pusantro metro aukščio palečių negalėjau visa jėga užgulti durų ir atidaryti. Aklina tamsa, kaukiantis šaldytuvas, vasariniai rūbai ir telefonas, paliktas kabinoje. Kai tai suvokiau, apėmė panika.
Puoliau prie sienos, skiriančios šaldyklą nuo pliusinės temperatūros patalpos, bet ji buvo nepajudinama. Pradėjau blaškytis nuo sienos prie šoninių durų, bet nei tų, nei tų negalėjau atidaryti. Bandžiau belsti, šaukti, bet per šaldymo agregato keliamą triukšmą didelės ir judrios įmonės teritorijoje niekas nieko negirdėjo.
Dabar juokas ima, bet tada tikrai galvon lindo kvailos mintys. Negalvojau, kaip rodo filmuose apie vaikus ir šeimą...
„Bl*t, kaip dabar bus... Tai kvailai – nei už Tėvynę, nei už Landsbergį...“ – tikrai, aš iki šių dienų nesuprantu, kodėl man šovė galvon ši pavardė. Tai nesuvokiama, bet puikia pamenu šią detalę.
Dar galvojau: „Kaip atrodysiu, kai mane kas atras? Sakys, lindo vogti ir pakliuvo...“
Keista, bet tokios kvailos mintys lindo besiblaškant po vis labiau šąlančią patalpą. Kadangi toje dalyje bebuvo likusios 5-6 paletės, ji buvo nedidelė ir temperatūra krito gan sparčiai. Po 10-15 minučių uždarytoje šaldymo patalpoje temperatūra jau būtų nukritusi iki nustatytųjų 25 laipsnių šalčio. Kiek tokioje temperatūroje gali ištverti vasariškai apsirengęs žmogus – nežinau ir geriau nežinoti.
Kad kažkas greitu laiku mane atras nebuvo jokių šansų. Gal po kokios valandos vadybininkas, pamatęs, kad mašina vis dar stovi, gal būtų paskambinęs. Bet man neatsiliepus tikrai nebūtų pagalvojęs, kad aš sėdžiu šaldytuve, o ne valgykloje. Vargu, ar būtų prašęs kitų manęs ieškoti.
Spyris – iš visų jėgų
Dabar sunku pasakyti, kiek laiko ten buvau, nes tokioje situacijoje laiką skaičiuoja nebe žmogus, o likimas, apsirėdęs mirties rūbu. Praėjus pirminiam šokui ir panikai, nusiraminau. Labiausiai slėgė tamsa, šaldymo įrangos keliamas triukšmas ir pučiamas ledinis vėjas.
Nebuvo kur pabėgti ir pasislėpti. Šalčio tokio, kokį jaučiame žiemą lauke, nejaučiau, o gal tiesiog nebekreipiau dėmesio. Nebešaukiau pagalbos, nebedaužiau sienų. Galvoje vis sukosi mintis, kiek ilgai truks, kol atidarys duris ir kaip viskas tada atrodys.
Vieną akimirką staiga prisiminiau apie apsauginį rėmą, saugantį priekinę sieną nuo pažeidimų pakrovimo metu. Apgraibom jį susiradau. Viršutinė dalis buvo virš krovinio. Susiradau durų kraštą. Puikiai žinojau, kokioje vietoje yra spyna. Paskubomis nukroviau keletą eilių dėžių, kad atlaisvinčiau tą vietą, kurioje buvo spyna.
Atsisėdau, įsikibau į sienelės kraštą ir iš išvisų jėgų abiem kojomis spyriau į duris ties spyna. Teisingai sakoma, kad tokiais atvejais atsiranda papildomų jėgų.
Durys atsidarė, su trenksmu trenkėsi į priekabos šoną ir vos spėjau jas sugauti, kad vėl neužsitrenktų. Akimirksniu iššokau. Nieko negalvodamas, nesižvalgydamas, uždariau duris. Sėdau į mašiną ir išlėkiau iš įmonės, kurioje buvau sustojęs. Pavažiavus 15-20 kilometrų pradėjo virpėti kojos, rankos, apėmė kažkoks silpnumas ir tik tada pradėjau suvokti, kas nutiko. Iš kur ką tik ištrūkau.
Antrą kartą ištrūko iš mirties
Nebegalėjau toliau važiuoti. Įsukau į artimiausią aikštelę. Kiek apsiraminęs, nuėjau apžiūrėti durų. Spynos kilpa buvo truputį sulinkusi, bet neišplėšta. Mane išgelbėjo tai, kad kai durys užsitrenkė, spynos kabliukas užsikabino už kilpos, bet neužsifiksavo pati durų rankena.
Jei rankena būtų užsifiksavusi, abejoju ar būtų užtekę tų papildomų jėgų išmušti duris su visais „viduriais“. Man pavyko ištrūkti iš tamsos, šalčio ir triukšmo, nes buvo papildomos durys atgal į gyvenimą. Vietnamiečiai teturėjo vienas duris ir jos neatsidarė.
Tai – jau antras kartas mano gyvenime, kai pavyksta ištrūkti ir šaltos mirties nagų. Pirmas kartas buvo tarybinėje armijoje, apmokymų metu, Kapustin Yar poligone. Tada su keliais kareiviais spaudžiant 35 laipsnių šaltukui važiavome beveik iki lubų lentomis prikrauto sunkvežimio kėbule. Nei atsistoti, nei atsisėsti.
Gulėdami dainavome, bandėme judėti, kumščiavome vienas kitą, bet mano draugai nutilo ir „užmigo“. Kiek pamenu, ir tada atėjo akimirka, kai nebejutau šalčio. Mums įprastą gamtišką šaltį jaučiame normaliomis sąlygomis, kol dar esame šiapus gyvenimo ribos.
Kai mums ranką ištiesia mirtis, šalčio nebejaučiame. Netrukus ir aš užmigau, bet tai dar nebuvo tas paskutinis, lemiamas miegas. Iki jo dar šiek tiek trūko, bet pajutau, kaip sustojo sunkvežimis. Tai mus visus išgelbėjo.
Nežinau, ar tie įvykiai turėjo įtakos, ar ne, bet dabar negaliu miegoti vėsioje patalpoje. Man visada reikia šilumos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
