Net iškvietė tėvus
Viskas prasidėjo, atrodo, visai nesenai: prieš daugiau nei metus džiaugsmingai žingsniavau į rugsėjo pirmosios šventę. Gaila, tačiau mano džiaugsmas baigėsi vos tik įžengus į man visiškai svetimos mokytojos kabinetą. Supratau, kad viskas bus kitaip. Ir rašinių jau nebemoku rašyti, nors niekada neturėjau mažiau nei 8, ir valstybinio egzamino, pagal mokytojos prognozes, neišlaikysiu.
O kad žinotumėte, kaip mane nustebino, kai mokytoja pateikė tiek lietuvių kalbos egzamino kalbėjimo daliai skirtų temų, kiek klasėje buvo mokinių ir pasakė: „Išrinkau jums tokias temas, kad išlaikytumėte.“
Pagal taisykles, mokinys, nepriklausomai nuo jo sugebėjimų, savo temą gali rinktis pats. Tik kreipusis į mokyklos valdžią, mes šią galimybę gavome. Prasidėjo ruošimasis kalbai. Pirmą kartą per visus metus mokykloje sužinojau, kad mokytojas pats taiso kalbas! Gavusi nebe savo darbą, o naują kalbos pastraipą. Atsisakiau ją sakyti per įskaitą ir dėl to mokykloje turėjo apsilankyti net mano tėvai.
Ši pedagogė man pasakė, kad aš gyvenu svajonėse apie aukštus pažymius ir kad ji, esą, man išvis gali nebepadėti. O ar ne už tai ji gauna atlyginimą?
Esu gyva legenda
Ties tuo ši istorija nesibaigia. Per lietuvių kalbos įskaitą maksimumo aš, žinoma, negavau. Dar juokingiau darosi prisiminus apie jos bandymus pažeminti mūsų buvusią mokytoją.
Rodžiau savo darbus kitoms šio dalyko mokytojoms ir visos jos sutiko, kad aš esu vertinama per mažu balu. Na, tiek to – juk svarbu ne pažymys. O ar svarbu tai, kad mokykloje yra mokytojas, kuris drįsta girdint tėvams sakyti, kad jų vaikai bus karvių melžėjais?
Kam toje mokykloje svarbu tai, kad mokiniai, kurie nesugebėjo mokytojai įtikti, yra morališkai smugdomi, žeminami ir nelaikomi žmonėmis?
Nors tą mokyklą aš baigiau ir dėkoju Dievui, daugiau ten niekad nebegrįšiu, jos pamokose vis dar esu legenda ir apie mane pasakojama kaip apie pavyzdį. Esą, jei būčiau jos klausiusi, būčiau gavusi aukštesnį balą.
Man tai visiškai neįdomu ir šis mano pasireiškimas atsirado dėl to, kad tas pats vyksta ir dabar. Mano vietoje – kiti mokiniai, kurie praranda motyvaciją ir susigadina nuomonę apie mokyklą bei švietimo sistemą. Mano vietoje mokiniai, kurie vis dar nesuvokia, kad ši mokykla ir gerbiamos pedagogės pamokos yra lyg karo zona: arba tu, arba tave.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
