Kalėdų Senelio apsilankymas vaiką nudžiugino taip, kad prisimena visą gyvenimą

Pirmasis Senelis mane aplankydavo prieš pat Naujuosius metus darželyje, o vėliau – mokykloje. Naujametinio vakarėlio metu vaidindavau klasės spektaklyje, padeklamuodavau per dideles kančias išmoktą eilėraštį ir gaudavau taip lauktas dovanėles. Kuklios, paprastos, bet kokios mielos buvo tos dovanėlės!

Pieštukas, bloknotas, sąsiuvinis ir, žinoma, maišelis saldumynų, tarp kurių būtinai būdavo pora-trejetas „auksinių“ mandarinų. Jie buvo nuostabiai skanūs ir verti mano atmintinai išberto eilėraštuko „Eglutė skarota, eglutė žalia...“

Kitą Senelį sutikdavau tėvelių darboviečių organizuotuose šventiniuose vakarėliuose. Vėl kartodavau iškaltą eilėraštį, gaudavau tradicinių praktiškų smulkmenų ir, aišku, maišelį saldumynų su keliais fantastiškais mandarinais. Įmonių darbuotojų vaikams rengiamos naujametinės eglutės buvo paprastos. Jei lygintume su dabartiniais kalėdiniais vakarėliais, tai eglutės buvo netriukšmingos, kuklios ir ne tokios spalvingos. Tačiau tai buvo įsimintini vaikystės susitikimai su mano Kalėdų Seneliu.

Žinoma, pats laukiamiausias susitikimas būdavo pirmąjį Naujųjų metų rytą (nes Kalėdos tuo laiku nebuvo oficialiai švenčiamos, buvo darbo diena). Po stikliniais žaisliukais ir vaškinėmis žvakutėmis puošta eglute rasdavau tai, ką padėdavo pats geriausias ir rūpestingiausias Senelis – mamytė.

Vieną tokią nuostabią dieną po eglute radau sraigtasparnį. Jūs nepatikėsite, sraigtasparnį!!! Viso kiemo berniukų svajonę.

Ne, ne, ne tokį, kokie būna dabar. Ne valdomą per atstumą, burzgiantį, žybsintį įvairiaspalvėmis lemputėmis, šaudantį ir naikinantį priešus. Ne, Kalėdų Senelis man atnešė paprastą sraigtasparnį: geltoną, paleidžiama trūktelėjimu.

Sraigtasparnį uždėdavau ant koto, patempdavau virvutę, ir jis, sukdamas plačias mentes, neburgzdamas ir į nieką nešaudydamas, pakildavo virš galvos ir nunešdavo mano vaikystės svajones net iki kito žolyno krašto.

Saldainiai, mandarinai, pirštinės, kojinės, mamytės numegztas megztinis – viskas buvo miela, praktiška, bet neįstrigo taip giliai į atmintį, kaip tas geltonas vaikystės sraigtasparnis, kuriuo mintyse tebeskrendu iki šių dienų. Esu laimingas, kad jis per visą mano gyvenimo kelionę į nieką, net simboliškai, neiššovė.