Ateivis svetainėje
Seniai taip buvau nustebęs, todėl ropščiuosi iš lovos ir vienais apatiniais traukiu svetainėn. Tikėjimas, kad miega iš Danijos atostogų grįžęs sūnus, išnyksta vos išvydus miegantįjį. Ne, čia ne sūnus...
„Ką čia darai? Kas esi?“ – pažadinu niekada nematytą jauną vyrą. Pastarasis įsistebeilija į mane lyg į ateivį: „Nežinau...“
Skubiai velkuosi chalatą. Puikiai pamenu, kad eidamas miegoti timptelėjau laukujas duris, patikrinau duris į terasą. Lieka vienas kelias – durys į vidinį kiemą.
Eidamas tikrinti šios versijos, koridoriuje išvystu pedantiškai tiksliai „priparkuotą“ stulbinamai murzinų sportbačių „Nike“ porą. Žvilgsnis į garažą patvirtina – taip, svečias įėjo per duris į vidinį kiemą, nes jos paliktos praviros.
Akimis prabėgu, ar kas nedingo. Viskas lyg ir savose vietose. Grįžtu į svetainę, kurioje stiklinėmis nieko nesakančiomis akimis į šeimyną spokso ateivis. Nekviesto svečio dar kartą klausiame, ko čia atėjo. Jaunuolis murma panosėje – suprask, pats nežino.
Nieko nieko nežinau
„Kas toks esi?“ – klausiam.
„Justuks...“ – sako.
„Iš kur?“ – klausiame toliau.
„Iš Šiaulių...“ – sako.
„Ką čia darai?“ – tardom.
„Nežinau...“ – vėl jis.
Iš Justuko veido akivaizdu, kad vakaro būta smarkaus. „Minimum kilogramas degtinės, o gal net pusantro“, – dingteli mintis. Paklausiam, gal turi dokumentą? Nenorim išleisti, kol neišsiaiškinom tapatybės, kol neapžiūrėjom namų. Justukas rausiasi po džinsų kišenes, įkiša rankas į sportinį džemperį ir atsidūsta.
„Kur tavo dokumentai?“ – klausiam vėl.
„Mašinoj...“ – sako jis.
„O kur mašina?“ – tikslinamės.
„Turėtų būti prie kavinės...“ – spėja Justukas.
Įvardinta kavinė, garsėjanti itin triukšmingomis puotomis, gal už pusantro kilometro, bet vaizdas ima aiškėti. Justukas sumykia, kad tik nekviestume policijos, bet kito kelio nėra.
Pagalbos telefonu 112 atsiliepusiai merginai trumpai papasakoju apie nekviestą Justuką, ji akivaizdžiai pralinksmėja ir paklausia, ar svečias nėra agresyvus. Patikinus, kad kol kas agresijos nepajautėme, mergina patvirtina, kad policijos ekipažo sulauksime už kelių minučių.
Policininkai nesuvaldė šypsenos
Pareigūnai pasirodė gretai. Pakartojus tą pačią istoriją, policininkai ima šypsotis. Pareigūnas šypsenos net neslepia, o jo kolegė dar stengiasi tramdyti emocijas. Justuko kišenėse – tik keliasdešimt eurų ir raktų pundelis.
„O kur mano striukė?“ – klausia. Mes nežinom... Po pastarojo dialogo svečias sunkiai palinksta ir aunasi sportbačius. Išeina neatsisveikinęs ir nepadėkojęs už nakvynę. Kad tikrai išėjo, liudija ant grindų likę centimetro storio sudžiūvusio purvo gabalai.
„Vadinasi, miegojo ne mažiau kaip 4-5 valandas“, – dingteli mintis.
Istorijos pralinksminti pareigūnai patikina, kad pasielgėm teisingai: „Nustatysim tapatybę. Jei svečias pridarė nuostolių, skambinkit“.
Moralas: užsirakinkit visas (!) namų duris, nes Justukas kažkur čia...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
