Esu katalikė, bet esu nuodėminga, kaip, manau, kiekvienas mūsų. Nevaikštau kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Pabrėžiu, kiekvieną sekmadienį. Ir tą eidama išpažinties pasakau kunigui. Kitkas kunigui nekliūva, nes nėra tų nuodėmių daug. Šita nuodėmė yra didžiausia ir pagrindinė mano nuodėmė, prie kurios galima kibti. Žinau, kad tai trečias Dievo įsakymas, bent taip traktuoju.
Praeitą kartą, maždaug prieš kokius 5 metus, kai įvyko panaši situacija, buvau išėjusi iš klausyklos šiek tiek šokiruota ir šiek tiek verkiau. Pasakiau sau, kad nebeeisiu visai, bet... Pradėjau lankyti vėl, vėl viskas buvo puiku, ramybė, pamaldos, klausymas pamokslų ir t.t.
Šią savaitę į bažnyčią ėjau puikios nuotaikos. Išeisiu, maniau, tikrai ne prastesnės. Tačiau... Klupėjau klausykloje, greitai susakiau viską, ką norėjau, ir laukiau. Už manęs, žinoma, yra dar žmonių. Nedaug, bet yra. Pradėjo kunigas mane maišyti su žemėmis, sakyti, kokia aš bloga, dar tokia jauna, o nevaikštau į bažnyčią.
Klausė, kas yra Komunija. Aš atsakiau. Jam netiko mano atsakymas, pasakė savo. Tada toliau dėstė, kad būtina kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią. Juk Šv. Jonas Paulius II kiekvieną dieną ėjo išpažinties. Aš atsiprašiau ir pasakiau, kad aš kiekvieną dieną meldžiuosi.
Kunigas nurašė, kad tai niekis, nes jei laiku nelankau bažnyčios, tai nesiskaito. Tada aš jam atsakiau, kad jau seniai buvo toks įvykis, kad norėjau išeiti iš klausyklos. Kunigas man atsakė: "Tikriausiai per griežtai kunigas jums kažką pasakė. Gerai, ačiū, kad atėjai išpažinties ir duodu išrišimą."
Išėjau iš klausyklos, pasimeldžiau. Atsistojau ir prieš pat Šv. Mišias palikau bažnyčią su ašaromis akyse. Visą kelią namo eidama verkiau. Jaučiausi blogiausiu žmogumi pasaulyje. Taip išeina, kad esu blogesnė už nusikaltėlius, recidyvistus ir panašiai. Nors jiems gi atleidžiama, jei jie gailisi.
Pasakysiu taip: jau nesistebiu, kad bažnyčioje mažėja žmonių. Dėl tokių kunigų ir mažėja. Gaila sakyti, bet dabar nežinau, kada aš eisiu. Tai tik mano asmeninis reikalas, kaip ir kiekvieno mūsų. Aš vis tiek melsiuosi, kaip ir dariau. Tikiu Dievą ir tikiu, kad kur bebūtume, jis su mumis.
Ačiū už dėmesį. Linkiu visiems nuostabių metų pabaigos, Naujųjų, ramybės ir šilumos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
