Džiaugiausi, kad mano vaikinas geriausias. Susitikdavome savaitgaliais, man grįžus iš paskaitų. Dovanėlės, dėmesys ir netgi paruošta man vakarienė. Dažniausiai važiuodavom į jo namus, kartais į miestą. Bet į miestą tik jau gana vėlai naktį. Viešuose vakaro renginiuose kartu nebuvome – sakė, nori visą mane turėti sau.
Kartą visgi nuėjom į viešumą, barą, kur buvo ir šokiai. Šokant kelis kartus jį pabučiavau, nes juk poros taip daro? Bet jis nebuvo labai nusiteikęs, dar paklausė keistu balsu, ar man taip patinka bučiuotis, kad negaliu palaukti.
Tuo metu nesupratau, kad viskas man buvo paklota prieš akis. Kai vengė viešai bučiuotis, tada buvo nesmagu, bet nesupratau, kodėl.
Kol sužinojau aiškią tiesą. Grįžau į gimtą miestą, kaip visada, o susitikti jis negalėjo. Išėjau su draugais į miestą ir sutikau ten jį. Ne vieną.
Paklausiau (ne prie jos, o vieno), kas ji tokia? Atsakė, kad draugė. Draugė? Tokia draugė, kaip ir aš. Tokių draugių daug turi. Leidžia laiką. Maniau, kad draugavome metus. Jis manė, kad ne.
Buvo pasakytos visos banalios frazės: „Mes niekad nesakėm, kad čia rimtai... Nesijaučiau galintis įsipareigoti... Ko taip viską sureikšmini, gi tu irgi atėjai su draugais...“
Taip sužinojau, kad net nedraugavom. Išdavystė – baisus jausmas, kurio linkiu niekam nepatirti. Dabar mane galima laikyti senamadiška, bet aš laukiu, kol vyras pasakys, kad draugaujame. Pasiūlys būti kartu rimtai. Nebepasitikiu mąstymu „jei kartu būnam, tai esam pora“. Nes vienam gali atrodyti vienaip, kitam – kitaip. O reikia žinoti kaip faktą. Neapsigaukite.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
