„Jūs tik dirbat ir dirbat...“ – tą jau irgi esu girdėjusi. Kiekvieną dieną važiuodama namo bijau klausimo, ar tėvelis jau namuose. Ir kai vaikų kambaryje užgęsta šviesos, vaikai manęs prašo tik vienos minutės, kad su jais užmigčiau.
Kiek yra minutė?
Kartais ta minutė man atrodo kaip visas pusvalandis... Atrodo, kad tai – tiek daug laiko, jog negaliu skirti atsigulti lovos viduryje ir paimti į rankas vaikų delniukus. O iš tikrųjų juk prašo tik vienos minutės...
Vienos… Per kurią dar galime pasikalbėti apie tai, kaip joms sekėsi daržely, apie tai, kokia rytoj savaitės diena ir ar greit ateis savaitgalis, ar dar žiema, ar jau pavasaris? Apie tai, kad nepamirščiau tėčiui pasakyt, kad grįžęs jis užsuktų į jų kambarį. Ir visai nesvarbu, kad jos jau saldžiai miegos...
Ir iš tiesų aš guliu ilgiau nei minutę, nes su jomis taip gera, nes jos kvepia skaniau nei prabangiausias pasaulyje kvapas... Kvepia mažais vaikais.
Ta „minutinė“ iš pradžių mane suerzina, nes „kodėl negalit užmigti vienos – juk koridoriuje visuomet palieku įjungą šviesą“.
Bet visuomet sau primenu, kad ateis laikas, kuomet net ir norėdama prigulti šalia būsiu išprašyta iš kambario. Ir jos savo dienele dalinsis jau be manęs, ir tikrai žinos, kada yra „mažasis penktadienis“ ir ką jos veiks savaitgalį.
Todėl, nors ne visuomet su didžiausiu noru, tačiau abi jas prisiglaudžiu, paimu rankytes, jaučiu šiltas mažosios kojytes, kuri jas mėgsta susikrauti ant manęs. Ir, būna, kad pati ramiai užmiegu – pati kaip kūdikis...
Laiškų eksperimentas
Tad kodėl mes nedovanojame vaikams dovanų, kurių jie labiausiai nori? Atlikime eksperimentą... Paprašykime savo vaikų parašyti laišką Kalėdų Seneliui. Oho, kokios bus didelės vaikų akys nuo galvoje besisukančių norų. Kažin, ar rasite lape dar laisvos vietos... Juk tų norų tiek daug – ir lėlytės reikėtų, ir robotuko, ir meškučio, ir gitaros, ir mašinytės, ir telefono, ir dar daug daug visko...
Tada paprašykite parašyti laišką savo tėveliams. Ko jie paprašytų jų? Ir staiga vaikai susimąsto, ilgai galvoja. Ko jie galėtų paprašyti savo tėvelių? Turbūt daug ko...
Bet labiausiai jie norėtų kartu pažaisti slėpynių, kartu vaidinti ar eiti į teatrą, pačiuožinėti nuo kalno, važiuoti kartu, nesvarbu, kur, svarbu, kad kartu! Dėlioti dėliones – kartu, kepti sausainius – kartu, konstruoti – kartu, dažniau vakarieniauti – kartu, kutentis – kartu, šokinėti ant lovos ir dūkti – kartu... Kartu praleisti visą dieną.
O dabar paklauskime, kurį laišką, jeigu galėtų, jie išsiųstų... Net neabejoju, kad kiekvienas tėvelis gautų tokį laišką nuo savo vaikų. Jokie žaislai neatstos laiko, kurį praleidžiame kartu. Nes kai kalba pasisuka apie šeimą, mes visi širdyje esame vaikais... Ir nesvarbu, kokio amžiaus bebūtume, mums visuomet reikės vietos, kurią galėtume vadinti namais.
Be žmonių, kuriuos mylime labiausiai, būsime ir jausimės patys vienišiausi šiame pasaulyje. Ir visai nesvarbu, kokia yra dovanos vertė, svarbi tik jos reikšmė gavėjui. Štai apie ką yra Kalėdos ir žiemos šventės – prasmingas dovanas, buvimą drauge.
Net jeigu tuo metu nesijauti laimingas, žinok, kad kai kurie ryšiai yra tiesiog nenutrūkstantys... Linksmų, tikrų, šiltų švenčių, kurios jūsų lauks ir po metų. Tikiuosi, šias galėjote praleisti su tais, kuriuos mylite labiausiai! Net, jeigu tai ir būtų vykę per „Skype“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
