Aš sužinojau apie neištikimybę labai neįprastu būdu. Vyrą išdavė tas, kuriuo jis pasitikėjo šimtu procentų.
Įtarimas – tik dėl vieno
Mudu buvome susituokę penkerius metus, draugavom iki vestuvių dar trejus, tai paskutiniais metais jausmai šiek tiek atšalo. Rečiau kalbėdavomės, dažniau riedavomės dėl niekų, bet negalvojau, kad vyras turi romaną su kita.
Jis nesielgė įtartinai. Nepradėjo itin rūpintis savo išvaizda. Neatrodė nutolęs ir nepasidarė irzlesnis negu visada. Nepastebėjau, kad ilgai užtruktų darbe. Nerasdavau ant jo drabužių svetimų plaukų ar ko.
Įtarimą kėlė tik viena. Anksčiau bambėdavo, kad savaitgaliais važinėju aplankyti tėvų. Mano mama sveiksta po insulto, tėvukui sunku be pagalbos. Todėl stengdavausi padėti, kuo galėdama. Tvarkydavau namus, apipirkdavau juos, dažnokai savaitgalį likdavau nakvoti.
Vyras tuo buvo labai nepatenkintas, bet paskutinius pusę metų pats mane pavėžėdavo ir pasiimdavo be jokių priekaištų. Nežinau, kiek dar būtų muilinęs man akis, jei ne mūsų šuo, ištikimiausias vyro draugas.
Baimingas šuo
Mišrūnę kalytę įsigijome prieš ketverius metus. Pavadinome ją Lora. Augintinė pasitaikė labai miela. Viena bėda, Lora paniškai bijojo svetimų žmonių. Ištiestos rankos atstumu prisileisdavo tik mane, vyrą ir mūsų artimuosius.
Vedžiojama elgdavosi ramiai, nebent kažkas bandydavo ją pakalbinti. Tada nerdavo už mūsų kojų ir labai garsiai lodavo.
Loros baikštumas pridarydavo bėdų. Sunku buvo rasti žmogų, kuris prižiūrėtų Lorą mums išvykus atostogauti. Negalėjome jos atiduoti net į šunų viešbutį, nes ji baidydavosi personalo.
Kartą savaitgalį likau namuose, nevykau pas tėvus. Abu su vyru išvedėm Lorą pasivaikščioti. Oras buvo labai gražus, saulėtas. Senas maršrutas nusibodo ir į namus grįžome kitu keliu, pro prekybos centrą.
Taigi, einam, kalbamės, staiga pajuntu kaip šuo įtempia pavadėlį. Pradedu žvalgytis ir matau: Lora vizgina uodegą nepažįstamai prie bankomato stovinčiai panelei, bando ją pasiekti, kad pasisveikintų. Net narna iš džiaugsmo, kaip visada, pamačiusi gerai pažįstamą žmogų.
Pasinaudojo nelaime ir nuklydo
Atsisukau į vyrą pasakyti, kad nesuprantu kas čia vyksta... Jo veido išraiška buvo nenusakoma. Išblyško, pradėjo vartyti akis, sukti žvilgsnį nuo tos panelės.
Tada aš viską supratau. Lora tikrai nesidžiaugtų sutikusi pirmą pasitaikiusią panelę. Šuo jai gerinasi, nes puikiai pažįsta. Pirmą akimirką suvokusi taip įsiutau... Akyse aptemo ir, kad nesukeltčiau konflikto viduryje gatvės, palikau vyrą žiopsoti toliau, o pati su Lora parskuodžiau į namus.
Jis grįžo vėliau, prasikaltęs. Iškart pradėjo išpažintį, net neprašytas. Matyt, sąžinė buvo nukamavusi. Tai va. Ta panelė yra jo bendradarbė. Jie kartu miega daugiau nei pusę metų. Vyras su ja susitikdavo tais savaitgaliais, kada lankydavau savo tėvus.
Tuo pačiu laiku aš nesulaukdavau iš jo jokios pagalbos. Virdavau arbatą, gaminau maistą sunkiai vaikštančiai mamai, tvarkydavau namus, nešdavau malkas, vakarais virsdavau iš nuovargio. O vyras tratinosi mūsų lovoje su kita.
Įsivaizduojat, jis dar išdrįso man paprieštarauti! Aš kalta, kad neskyriau jam pakankamai dėmesio.
Dabar esam skyrybų procese. Tėvai sužinoję prašė labai rimtai pagalvoti. Bet aš pagalvojau ir nusprendžiau: niekada negalėsiu pasitikėti vyru, kuris pasinaudojęs nelaime ir man turint problemų nuklydo į kairę. Tai kam kankintis, jeigu žinai, kad negalėsi pasitikėti? Ištversiu ir gyvensiu toliau. Kurį laiką – tik su Lora. Pasitikėjimas yra svarbiausia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
