Tobula ir net mistiška naktis kažkur toli nuo civilizacijos... Civilizacijos, kurios man pritrūksta kai kalba pasisuka apie miegą palapinėje.
Na, niekaip aš niekada joje neužmiegu... Ir varlės kažkodėl būtent ant mano palapinės vidury nakties sugalvoja kabarotis, o tamsoje juk nesimato koks padaras čia daužosi į stogą ir bando mano „namą“ sugriauti...
Šlept – čiūžt – šlept – čiūžt... Baisu... Vieta svetima, pamiškė, nežinai ko tikėtis...
Kad jau nemiegu, tai ir guliu iškišusi iš palapinės galvą, grožiuosi vis žaibų nutvieskiamu dangumi ir piktais debesimis.
Atokiau prie laužo sėdėję naktinėtojai gana triukšmingai išsiskirsto, praeidami labos nakties palinki.
Kur jau ji čia bus „laba“, jei guliu kiniškoje palapinėje, o viršuj besistumdantys debesys nieko gero nežada.
Nukrenta keli lietaus lašai ir pamažu apima panika bei noras iš balos išlipti sausai, tad pamynus išdidumą, sutempiu savo mantą į erdvią man labai patikusio kaimyno palapinę.
Siūlė iškart, bet kur tau – aš gi pati turiu! O be to, nenorėjau trukdyti miegoti, žinojau, kad tik vartysiuosi nuo šono ant šono ir neužmigsiu.
Taigi, dabar abu nebemiegam, kažką šnekam, sulaukiu pasiūlymo nueiti išsimaudyti į netoliese tekančią upę.
Priėjus ją mano ryžtas išblėsta, kaitrią dieną joje maudytis puiku, bet naktį vanduo pasirodo per šaltas, tad lieku ant kranto „saugoti drabužių“.
Aišku, tokiu mano elgesiu labai išraiškingai nusiviliama. Laukiu. Dairausi aplink, visiška tyla, danguje vis dar tebežioji debesų properša ir joje vis dar krenta žvaigždės.
Kaip romantiška – pagalvoju ir tuo pat metu išgirstu į krantą parbrendantį draugą. Prieina prie manęs viena ranka prisidengęs kur reikia, o kitos sugniaužtam delne kažką nešdamas.
Net smalsu pasidarė, ką jis naktį galėjo surasti? Velnių gerai priėdęs, gali bet ko tikėtis...
Bet tą nuostabos jausmą, kai atgniaužė pirštus, dar ir dabar jaučiu. Vyras, jei tik nori, gali ir saują krintančių žvaigždžių pririnkti! Net jei dėl to reikėtų be tilto į kitą upės krantą nusigauti!
Tai buvo pati nerealiausia, nuoširdžiausia ir iškalbingiausia dovana, kokią tik esu gavusi!
Aišku, pasidžiaugus paprašiau grąžinti ją į vietą, juk nepasiimsiu kartu... Bet ta ypatinga naktis, kai viskas aišku ir be žodžių bei kažkoks stebuklingas šiltas jausmas viduje liko atmintyje visam gyvenimui...
Beje, tą naktį lietaus taip ir nebuvo... Spėliojate, ką ten man atnešė?
Atsakymas labai paprastas – tai buvo sauja jonvabalių. Tiesa, vyrukai, jei skaitote ir manote, kad tai puiki idėja kaip nustebinti mylimąją, pirmiau gerai išsiaiškinkite jos santykį su gamta.
Išrinktoji gali minties ir nepagauti, o ir sureaguoti priešingai nei tikitės.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
