Privačios klinikos chirurgas, į kurį kreipiausi, buvo aukštas, jaunas ir labai malonus. Apžiūrėjęs koją jis patikino, kad nieko baisaus nėra, ir darinį galima pašalinti tuojau pat. Sutikau.
Chirurgas pakvietė į šalia esantį procedūrų kabinetą, pasiūlęs atsigulti ant specialios kėdės, pradėjo ruoštis operacijai.
Plikomis rankomis, be pirštinių, išpakavo sterilius instrumentus, atidarė indelį pašalintam dariniui sudėti, pripilė į jį kažkokio skysčio, paruošė tvarsčius, siūlus, įtraukė į švirkštą nuskausminamųjų ir, sudėjęs visą šį turtą arčiau manęs, atsisėdo ant kėdės daryti operacijos.
Truputį sutrikau. Pasidarė neramu. Chirurgas buvo be kaukės, be specialių rūbų ir net be batų apsaugos.
Man taip pat nedavė jokios apsaugos. Ant kėdės atsiguliau tiesiog su batais, truputį nuleidusi kelnes. Mano rūbai net nebuvo apsaugoti nuo kraujo nutekėjimo, dėl to vėliau nuo jų teko šalinti kraujo dėmes.
Kai pamačius prie kojos priartėjusį skalpelį, išsigandusi paklausiau: ar jau viskas? Jau dabar pjausite? Vienas? Be pagalbininkų?
Pastebėjęs mano išgąstį chirurgas su šypsena veide atsakė: jei norite, galiu pakviesti slaugytoją, tačiau puikiai susitvarkau ir vienas.
Norėjau, kad šalia būtų dar vienas žmogus. Chirurgas pakvietė slaugytoją. Jį atėjo apsirengusi baltais rūbais ir su kauke.
O gydytojas taip ir liko dirbti be apsaugos, be kaukės ir specialių rūbų. Gerai, kad nors paskutinę minutę užsidėjo pirštines. Kitaip būčiau sutrikusi dar labiau.
Operacija vyko sklandžiai. Nors pjūvio reikėjo gana gilaus ir nemažo, apie 4 cm, kojos visai neskaudėjo. Pašalinęs darinį chirurgas gražiai susiuvo žaizdą, negaliu tuo skųstis, ir, paskyręs dieną siūlams pašalinti, palydėjo iki durų.
Pirmomis dienomis labai bijojau, kad žaizda kojoje, operuotoje ne steriliomis sąlygomis, pradės pūliuoti, kad patirsiu problemų. Tačiau ji gijo gerai. Tiesa, ilgai kraujavo.
Problemų atsirado vėliau, pašalinus siūlus. Viduryje žaizdos susiformavo šašas. Po mėnesio jį nukrapščiusi pastebėjau iš žaizdos kyšantį mėlyno siūlo galą.
Buvo savaitgalio diena. Važiuoti į didmiesčio ligoninės priėmimo skyrių nenorėjau. Todėl siūlą savarankiškai pašalinau pincetu. Maniau, tuo viskas ir baigsis. Tačiau po kelių mėnesių siūlas pradėjo lįsti jau iš kitos rando pusės. Jį pašalinti galėjo tik chirurgas, nes jis buvo įaugęs į randą.
Nors gydytojai aiškino, kad ši komplikacija, kai neištirpsta siūlai, kurie turėtų ištirpti, kilo dėl mano organizmo ypatumų, sunku tuo patikėti. Teko skaityti, kad kūnas siūlų nepriima tokiais atvejais, kai į žaizdą patenka infekcija. Tad man kilo įtarimas, kad visgi yra kaltas chirurgas, kuris mane operavo netinkamomis sąlygomis.
Štai tau ir privati klinika... Nežinau, kokia tvarka yra kitose klinikose. Gal visi šiais laikais operuoja tarsi lauko sąlygomis, gal dabar tokia mada? O jei visi taiko saugumo priemones, reiškia, klaidą daro gydytojas, kuris mane ir operavo. Nesuprantu, kodėl jo darbu dar niekas nepasiskundė? Kodėl nesustabdo jo aplaidumo?
Tikiu, kad mane operavęs gydytojas tikrai save atpažins arba atpažins jo bendradarbiai. Jie gi mato, kad jis dirba kaip felčeris kiaulidėje, tik pasiraitojęs rankoves. O atpažinę padarys išvadas ir nežalos žmonių už jų pinigus.
Dabar nesuprantu, kodėl buvau tokia kvaila ir, matydama, kad viskas vyksta ne taip, leidau su savimi daryti eksperimentus.
Jei jūs pateksite pas tokį chirurgą, pas kokį patekau aš, nekartokite mano klaidos. Reikalaukite, kad jus operuotų tik profesionalai ir tik sterilioje aplinkoje. Kad vėliau nereikėtų kankintis taip, kaip kankinausi aš.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
