Deja, tai, ką ji ir aš išgyvenome, nėra jokia nelaiminga meilė. Prireikė trylikos metų, kad prisikapstyčiau iki aiškaus atsakymo.
Tai – narcistinis smurtas, apie kurį lietuvių kalba beveik nėra jokios informacijos. Pasirodo gana abstrakčių straipsnių apie toksiškus porų santykius, bet tai turbūt ir viskas.
Matyt, iš nežinojimo ir neišprusimo po minėtu interviu su aktore mirgėjo ir tokio tipo komentarai: „Pati turbūt „gera“ buvo, jei vyras su ja taip elgėsi“; „Na ir pila purvą ant savo buvusio vyro“, „O vyras sako, kad tai ji jį šantažavo, tad kur gi tiesa?“
Atsakymas toks, kad aktorė greičiausiai susidūrė su narcistinį asmenybės sutrikimą turinčiu žmogumi. Santykių pradžia su tokiu vyru visada primena pasaką, meilę tarsi iš kino filmo, o tada, kai santykiai įtvirtinti, partnerė pamažu pradedama nuvertinti, kol galiausiai ja atsikratoma.
Paviršutiniškai narcisizmas suvokiamas kaip žmogaus meilė sau pačiam. Tačiau tai yra žymiai sudėtingiau. Šis asmenybės sutrikimas paveikia ne tik patį narcizą, bet ir psichologiškai sužaloja santykiuose su juo atsidūrusį žmogų. Sugriauna savivertę, iškreipia pasitikėjimą savo paties suvokimu, priveda prie depresijos, panikos priepuolių, priklausomybės nuo alkoholio ir net prie savižudybės.
Pagrindiniai narcistinio asmenybės sutrikimo bruožai yra empatijos nebuvimas, valdžia ir kontrolė santykiuose, manipuliacijos, atsakomybės neprisiėmimas, nesugebėjimas bendrauti su partneriu kaip su sau lygiu, melavimas, nepakantumas jokiai kritikai, nesugebėjimas mylėti.
Tačiau būtų paprasta, jei tai iš karto pastebėtume. Viskas vyksta taip subtiliai, kad tu gali daugybę metų nesuvokti, kas vyksta. O kai galiausiai suvoki ir esi privestas prie skyrybų, prasideda tikras pragaras. Realus tavęs naikinimas. Didelė tikimybė, kad iš to pragaro išeisi sirgdamas depresija ir turėdamas finansinių problemų.
Nesiimsiu aiškinti, nes ir mokslininkai nesutaria, kokios yra narcistinio asmenybės sutrikimo priežastys. Tai ir emocinio ryšio su tėvais nebuvimas vaikystėje, ir genai, bet faktas tas, kad tokie žmonės negali gyventi vieni, jiems reikia nuolatinio pripažinimo, įvertinimo iš šalies, kito žmogaus tarsi veidrodžio, atspindinčio jų fiktyvios asmenybės tobulumą.
Ir jie myli ne kitą žmogų, o save patį, tą tobulą įvaizdį, kurį iš tikro mylėdamas kitas žmogus apie juos susikuria. Todėl partneris dėl tos meilės idealizuojamas, bet kadangi tikrovėje nei vienas iš mūsų nėra idealus, prasideda nuvertinimo fazė, kuri ima reikštis patyčiomis, užgauliojimais, žeminimu.
Pradžioje viskas dar gali atrodyt gana nekaltai, narcizas tau pasako, kad tu nesupranti humoro, tačiau tau kažkodėl nebūna juokinga.
Cikliškai besikartojančius įžeidinėjimus gali keisti švelnūs žodeliai, ir tu niekaip negali susigaudyt, kas gi čia vyksta. O vyksta tai, kad tu gauni emocinio smurto dozę, o po to – meilės trupinių, bet tik tiek, kad nepabėgtum.
Narcizų meilė – tai valdžia ir kontrolė. Partneris jiems tik priemonė įgyvendinti savo tikslus, tik daiktas, tarnas, jų pačių pratęsimas. Iš tokio žmogaus negausi jokio gėrio už dyką. Jei jis tau padarys kažką gero, vienokiu ar kitokiu būdu atsiims už tai keleriopai.
Bandymas kalbėtis su tokiu žmogumi, kad pataisytumėte santykius, yra visiškai beviltiškas. Argumentų kalba visiškai neveiksminga, viskas apverčiama aukštyn kojomis, ir tu visada lieki kaltas. Tada verki iš beviltiškumo, o jie ramiausiai šalia tavęs verkiančios užmiega... Tai jie visada yra auka, o tu – pabaisa.
Galėčiau rašyti be galo. Ir čia ne patriarchalinė lietuviška pasaulėžiūra kalta, kaip mini gerbiama aktorė. Nors tai, be abejo, irgi turi įtakos.
Pati prieš 15 metų ištekėjau už gražuolio talentingo šveicaro... Mūsų nuotraukos irgi mirgėjo Lietuvos spaudos puslapiuose... Maniau, sutikau geriausią pasaulyje žmogų, o dabar jau metus tęsiasi skyrybų košmaras. Jei aprašyčiau visus faktus, turbūt būtų sunku patikėti.
Pakeistos spynos, užtrenktos 14 metų puoselėtų namų durys, kad mane įstumtų į skolas ir pasityčiotų, mano vardu man nežinant nupirktas kelis tūkstančius kainuojantis laikrodis, suklastoti dokumentai, atvesta ir man pristatyta svetima moteris – jo nauja mylimoji, į užsienį apgaulės būdu išvežta dukra.
Man, kaip ir aktorei, visi sako, jog esu labai stipri. Bet tai, su kuo susidūriau, atrodo, nėra įveikiama žmogiškom jėgom... Kaunuosi vienui viena svetimoje šalyje.
Ir jei jau užsiminėm apie Lietuvos patriarchalinę sistemą, paminėsiu tik du iškalbingus faktus: Šveicarijoje balsavimo teisė moterims buvo suteikta tik 1971 m., o šeimos teisėje moterų ir vyrų lygybė įtvirtinta tik apie 1980 metus.
Girdžiu daug istorijų apie tai, kaip pinigų nestokojantys šveicarai ima sau į žmonas moteris iš skurdesnių šalių, paverčia jas tarnaitėmis, žaidžia likimais, ne viena atsiduria psichiatrinėje klinikoje ar socialiniame užribyje, kai tuo metu intelektualai kuria filmus ir spektaklius apie arabų ar Afrikos šalių moterų teises...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
