Lietuvoje karantinas buvo įvestas žaibiškai: vieną dieną viskas atrodė dar tik svarstoma, o kitą – bam, ir paskelbta apie karantino įvedimą. Tie, kurie nespėjo per kelias valandas apsikirpti, nusiimti dirbtinių nagų ar ilgalaikio gelinio lakavimo, jau daugiau kaip mėnuo kamuojasi.
Jei ilgaplaukės merginos dar gali pakentėti nepasikirpusios galiukų, o netvarkingus nagus galime paslėpti vienkartinėse pirštinėse, tai trumpų plaukų ar kirpčiukų savininkės kraustėsi iš proto.
Panašiai nutiko ir vyrams. Trumpos, stilingos kirpėjų suformuotos šukuosenos virto išsidraikiusiomis ševeliūromis, kurių nei po kepure paslėpsi, nei pakankamai plaukų vaško ar dar ko pritepsi, kad „žmoniškai“ stovėtų.
Taigi, žiūriu vieną vakarą į savo vyrą, kuris darosi vis labiau panašus į benamį brisių – vienas kuokštas plaukų į kairę, antras – į dešinę, o trečias ir ketviras – į žemę bei dangų žiūri. Plaukai stori, nepaklusnūs, garbanoti, pakaušis pilnas verpetų. Vienu žodžiu – baisu.
Jo kirpėjos rankos – stebuklingos, puikiai paversdavo tą „minų lauką“ greitai ir lengvai prižiūrima šukuosena.
Kadangi kerpamės toje pačioje kirpykloje, ne kartą žiūrėjau, kaip lengvai ir greitai kirpėja su juo susitvarko.
Ir staiga man į galvą šovė mintis, kad su kirpimo mašinėle galiu ir aš.
Taigi, pasisodinu pusnuogį vyrą virtuvėje, pasiimu mašinėlę ir pradedam.
Baisu, tad nusistatau ant paties didžiausio varianto (kiek mašinėlė leidžia) – nieko nekerpa. Sumažinu vieną kartą, antrą, trečią, ketvirtą. Plaukai ima labiau byrėti, viskas atrodo paprasta.
Vyro šukuosena gana tradicinė, šonuose ir nugaroje – trumpesni, viršuje – kiek ilgesni plaukai, kuriuos galima pašiaušti, tiesiog kelios neilgos garbanėlės.
Puolimo strategija paprasta – apačioje patrumpinsiu vienu iš pačių „pikčiausių“ nustatymų, o kuo aukščiau, tuo ilgesnius paliksiu, nes bijau, ir jis bijo, kad visą galvą teks „pirmu numeriu“ nuvaryt.
Plano įgyvendinimas beveik iškart žlunga, nes tai vienur, tai kitur šonuose ar gale spusteliu labiau. Vienur jau šviečia oda, kitur plaukų kuokštas – iš toliau atrodo dėmėtas tarsi dalmatinas.
Na gerai, palyginsiu žirklėmis, galvoju. Dabar reikia pabaigti, ko ėmiausi.
Tie sūkuriai pakaušyje mane beveik priveda prie ašarų, bet kažkaip patrumpinu, viršuje ir priekyje kliudau galiukus. Vyro nervinga šypsena kalba pati už save – po šito eksperimento teks „padaryt ant nervų“.
Paėmusi žirkles į rankas suprantu, kad tai, kas iš šalies atrodo gana paprasta, realybėje man, niekada nieko panašaus nedariusiai, – kaip pirmokui astrofizika. Ir kas iš to, kad žvaigždes matei, jei apie jas nieko nesupranti ir gali tik pasakyti, jog gražios?
Vyras šypsosi ir ramina, kad per karantiną gali dirbti iš namų, bent kol galės nueiti pas profesionalę. Mane purto nervingas juokas ir ašaros, juk viskas atrodė taip paprasta. Ačiū dievui, jau netrukus bus galima mano „šedevrą“ sutvarkyti.
Mielos kirpėjos ir kirpėjai, noriu kreiptis į jus. Tai jūs kuriate grožį ir padarote mūsų gyvenimą pakenčiamu, kai greitai ir lengvai galime susitvarkyti su ta rudimentine liekana, kuri mus puošia.
Jūsų darbas tikrai nėra dėkingas, nes kliento žvilgsnyje matote kartais ir nepasitenkinimą, ir dvejonę. Atsiprašau, nes manau, kad aš, kaip ir daugelis, neįvertinome, kiek reikia įgūdžių, talento ir mokslo jūsų darbe.
Tik dabar supratau, kokia buvau neteisi, ir man tikrai gėda dėl anksčiau užklupusių minčių, neva jūsų darbas paprastas ir lengvas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
