Tą ir padariau – mano nuostabai, praėjus 2 savaitėms negavau nė vieno laiško į mano užklausimą. Keista, pagalvojau...
Kaip tik keliavau į Lietuvą atostogų, ir užsukau į mažą advokatų kontorą, kur prie kavos puodelio šeimos advokatei papasakojau savo problemas.
Moterytė pasėdėjo, pasiklausė, nusišypsojo ir pasakė: „Kai grįši kitą kartą, papasakok, kuo viskas baigėsi“.
Aš jos paklausiau, kodėl man negali padėti Lietuvos advokatai – jos nuomonė buvo tokia: „Jie nežino, kaip padėti, jie nėra girdėję apie tokį atvejį“.
Viskas prasidėjo, kai mano mylimoji po 20 metų gyvenimo kartu užsigeidė skirtis, ir ne Lietuvoje, bet Anglijoje.
Kadangi turėjome nemažai santaupų, mylimoji pasisamdė geriausius skyrybų advokatus Anglijoje, ir jie mane taip metė iš namų, kad tik dulkes liko nusivalyti nuo kelnių.
Po to sekė teismų karuselės – skyrybų procesas tęsėsi 3 metus.
Neatgavau jokių asmeninių daiktų. „Užmiršk apie daiktus, pamiršk pagalves ar baldus“, – teisme iš manęs juokėsi. Ir sakydavo: „Kadangi neturi čekiuko, už kurį pirkai sofą prieš 10 metų, sunku įrodyti, kad ji tavo“.
O bylinėtis neverta. Kartą dar pabandžiau, advokatai paslaugą įvertino 1200 svarų plius PVM už 25 minutes teisme, tai kai susimokėjau tuos pinigus, nebeliko jokio noro ir logikos ginčytis.
Kadangi neturėjau advokato, man sunkiai sekėsi, nes niekas nenorėjo manęs išklausyti, negirdėjo mano argumentų.
Priteisė sumokėti už advokatų paslaugas
Skyrybų metu buvo sušlubavusi psichikos sveikata, nebekreipiau dėmesio į nieką, nes kiek nervų reikia?
Paskutinio posėdžio metu teisėja manęs tik paklausė: „Ar sutinki su skyrybomis?“, atsakiau taip, tik pridūriau kad pagal teisės principus man galima turėti normalų teismo procesą, kurio metu aš galėčiau pateikti ir savo įrodymus, ar ne? Teisėja įsiuto, pasakė: „Tu atmink, tai kainuos“.
Tai kam ginčytis? Jei jau atvirai grasina, kad susimokėsi už tai, kad nori normalaus teismo proceso. Sutikau su viskuo, ką man sakė, kad aš kaltas.
O kadangi kaltas, man teko susimokėti kitos pusės išlaidas advokatams, kurios siekė 5000 svarų, ir susimokėti per 14 dienų. Aš tai per vėlai supratau, matyt, buvau naivus, o kvailį ir bažnyčioje muša.
Kadangi neturėjau pinigų, kad susimokėčiau 5000 svarų, buvusioji labai greitai įteikė kitą pranešimą – apie skolų išieškojimą. Jei nesutinki – dar brangiau kainuos.
Nesutikau, ir vėl naujas teismo posėdis. Tik šį kartą paprašiau teisėjo pasigailėti, nesiųsti antstolių ir neatimti iš manęs paskutinio celofaninio maišelio, su kuriuo išskridau per savo namų duris.
Pasiūliau savo sąlygas: mokėsiu po 17 svarų kas mėnesį, ir per 20 metų išsimokėsiu, ar tai blogai? Mano pasiūlymas tiek įsiutino mano mylimąją, kad ji paprašė teisėjo pripažinti mane skolininku. Oficialiai pripažinus teismas registruoja mane kaip skolininką, praneša bankams, kredito agentūroms – vienu žodžiu, pamiršk ateityje paskolas ar daiktus, parduodamus kreditan.
Taip ir atsitiko – teismas priteisė mokėti tuos 17 svarų kiekvieną dieną 20 metų, ir dar gavau įrašą prisiminimui.
Padėjo advokatai Lietuvoje
Viskas baigėsi tuo, kad vieną dieną gavau laišką, kuriame pripažįstama, kad... aš esu neįgalus, turiu psichikos negalią. Pasirodo, pagal Anglijos įstatymus depresija laikoma progresine liga, kaip ir vėžys, ir kadangi ji gali atsinaujinti, esi pripažįstamas neįgaliu.
Tai buvo smūgis. Po visų pralaimėjimų, po 3 metų karo su savo buvusiąja ir Anglijos teisėjais, gauti laišką, kad praktiškai jie tave laiko durneliu...
Žinote, kokia mintis man tuomet šovė galvon? Nutariau pasidomėti, o kaip Lietuvos teismų praktikoje elgiamasi su neįgaliaisiais? Koks yra požiūris į neįgalųjį?
Norėdamas gauti atsakymą į šį klausimą nuvykau į Lietuvą, ir ten tikrai mandagūs ir civilizuoti advokatai paaiškino, kad Lietuvoje neįgalieji atleisti nuo mokesčio teismuose, jiems teikiama nemokama teisinė pagalba.
Man pasisekė, kad Lietuva dar 2004 metais Anglijai davė pasirašyti susitarimą, sutiko pripažinti Anglijos teismų jurisdikciją su sąlyga, kad tie sprendimai neprieštarauja Lietuvos viešajai tvarkai.
Be abejonės – įpykę ant antrosios pusės galbūt norėtume nuvažiuoti kur nors į radikalią islamo valstybę ir ten mūsų sutuoktinius gal užmėtytų akmenimis, deja, Lietuva nepripažintų tokių skyrybų, nes tokie metodai yra nepriimti viešajai tvarkai, ar ne?
Lietuvoje tikrai mandagūs ir labai paslaugūs advokatai nusiuntė mane į kažkokią teisinės pagalbos tarnybą, ten moterys per 2 minutes ištraukė man iš savų kompiuterių LR įstatymą, kuriame juodu ant balto viskas parašyta apie neįgaliųjų teises. Aš jų dar paklausiau, kodėl toks ilgas, ir man atsakė: „Kad nebūtų gudručių, kurie nori apeiti įstatymus“.
Tą pačią dieną vertimų biure viskas buvo išversta ir jau kitą dieną aš buvau pakeliui į kitą mūšį su Anglijos teisėjais.
Lietuvoje advokatė man labai teisingai pasakė: tau tik liko vienintelė korta – tai tavo neįgalumas!
Viskas pakibo ore
Jau kitą dieną įžengiau į teismo rūmus, prie manęs priėjo apsauga ir paklausė, ko noriu. Su malonumu išsitraukiau savo juodą invalido pažymėjimą, kurio Anglijoje bijoma kone kaip STT pažymėjimo ir mandagiai paprašiau mane palydėti iki raštinės.
Raštinėje aišku, aš nepildžiau dokumentų savo ranka, nes teisme privaloma padėti neįgaliesiems.
Pamenu, dar bandė sakyti, kad pagal jų šalies įstatymus aš turėjau tik 7 dienas apeliacijai pareikšti, o praėjo 3 metai! Jie negalėjo patikėti, kad galima ateiti į teismo rūmus ir dar jiems aiškinti.
Deja, bet galima, nes jei jūs man sakėte, kad aš „durnelis“, tai aš, būdamas durnelis, ir nežinojau tos 7 dienų taisyklės, nes jūsų šalis nesuteikė advokato, kuris tai paaiškintų, o dabar sužinojau, nes man padėjo Lietuvos advokatai.
Kadangi esu „durnelis“, nereikėjo mokėti už prašymą, ir dar priėmė dokumentus su sąlyga, kad kitas teisėjas juos įvertins ir pasakys, ar leis apeliuoti.
Teisėjas, užuot priėmęs sprendimą, nutarė persiųsti bylą į kitos grafystės teismą.
Iš kitos grafystės jau kita teisėja parašė, kad ji sutinka su mano nuomone ir leidžia apeliuoti, ir aplamai, aukštesnės instancijos teismams apeliuoti leidžiama tik esant didelei tikimybei, kad apeliacija bus sėkminga, kitaip jie negaišta laiko ir nešvaisto lėšų.
Teisėja nutarė persiųsti bylą į kitą miestą. Kai ten paklausiau, o kada bus teismas, žinote, ką man atsakė? Kad jie „turėjo tik vieną senuką aukštesnės instancijos teisėją, o dabar jis pensijoje“.
Taip ir liko viskas pakibę ore.
Aš prašiau tik panaikinti man išlaidų mokėjimą, nes pagal įstatymus jie turėjo įvertinti tai, kad esu neįgalus, ir tai prieštarautų Lietuvos viešajai tvarkai.
Aš kartais susimąstau apie gyvenimą ir likimą, ir keista, kai net teisėjai pradeda sutikti, kad situacija, į kurią patekau, nenormali, pasirodo, nėra kam jos išspręsti, nes Anglijoje trūksta paprasčiausių aukštesnio lygio teisėjų!
Visai neseniai vėl nusiunčiau užklausimą į Anglijos teismą, paklausiau, kada bus tas posėdis ir nurodžiau, kad norėčiau, jog į teismo posėdį būtų pakviesta sprendimą priėmusi teisėja. Kad ji galėtų stebėti, kaip bylą laimi „durnelis“ iš Lietuvos.
Atsakymo vis dar laukiu.
Advokatės komentaras
Advokatų profesinės bendrijos EUROLEX advokatė Inga Abramavičiūtė pažymi, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba, kai už advokato paslaugas yra apmokama iš valstybės biudžeto, gali pasinaudoti visi asmenys, kurių pajamos ir turtas neviršija Vyriausybės nutarime nustatytų lygių.
„Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas taip pat numato atvejus, kai sprendimas suteikti teisinę pagalbą yra priimamas, neatsižvelgiant į asmens gaunamas pajamas ir turimą turtą, t.y. įstatymas numato tam tikrus atvejus, kai teisinė pagalba bus teikiama asmeniui to paprašius.
Vienas iš tokių atvejų yra, kai teisinės pagalbos prašo asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais. Taigi, teisės aktai numato galimybę asmeniui, kuriam dėl ligos, traumos, sužalojimo, įgimtų arba vaikystėje įgytų sveikatos sutrikimų, aplinkos veiksnių neigiamo poveikio žymiai sumažėjusios galimybės ugdytis, dalyvauti, veikti ir būtina nuolatinė kitų žmonių slauga, priežiūra pagalba, bei asmeniui, kurio darbingumo lygis 0-25 proc., t.y. asmuo negali dirbti arba gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje ar pritaikytomis darbo sąlygomis, gauti teisinę pagalbą be pajamų ir turto vertinimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad tik esant sunkiam neįgalumui, sprendžiant dėl teisinės pagalbos suteikimo yra neatsižvelgiama į to asmens turtą ir gaunamas pajamas, todėl jei asmeniui nėra reikalinga dėl jo sveikatos būklės nuolatinė kitų žmonių slauga ar pagalba, tokiu atveju, priimant sprendimą dėl teisinės pagalbos suteikimo bus vertinamas asmens turimo turto ir gaunamų pajamų lygis.
Tiek dėl neįgalumo lygio nustatymo, tiek dėl nedarbingumo nustatymo, asmuo turi kreiptis į kompetetingas institucijas, be jo kreipimosi savarankiškai valstybės institucijos tokių veiksmų neatlieka.
Aptariama situacija, vertinant ją Lietuvos teisės aktų kontekste ir atsakant į klausimą – ar šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui, turinčiam depresijos medicininę diagnozę, būtų suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, kai advokato paslaugos būtų apmokamos iš valstybės biudžeto, reikšmės vis tiktai turėtų asmeniui dėl turimos medicininės diagnozės nustatytas neįgalumo lygis. Jei jis nepasiektų sunkaus lygio, nemokamos advokato paslaugos būtų suteiktos tik tada, jei asmens turtas ir pajamos neviršytų teisės aktų nustatytų lygių (I lygis – teisinė pagalba apmokama 100 proc. – neviršytas 392,53 Eur/mėn., neturint išlaikytinių, pajamų lygis ir 60 kv.m. būsto ploto normatyvo neviršijimas, neturint išlaikytinių; II lygis – teisinė pagalba apmokama 50 proc. - 588,79 Eur/mėn., pajamų, neturint išlaikytinių, ir 90 kv.m. būsto ploto normatyvo neviršijimas).
Gavus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą asmuo tokiu atveju yra atleidžiamas nuo jo bylinėjimosi išlaidų teisminiuose ginčuose, t.y. žyminio mokesčio, kitų procese atsiradusių išlaidų (pvz. ekspertizės ar pan.), tačiau asmuo nėra atleidžiamas nuo kitos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų (advokato ir kitų), kurias priteisia teismas priimdamas sprendimą, kai sprendimas priimamas to asmens nenaudai.
Lietuvoje teismai labai dažnai pasiūlo šaliai kreiptis dėl kvalifikuotos teisinės pagalbos gavimo, jei mato, kad šalys procese yra nelygiavertės, t.y. kai vienai iš šalių atstovauja advokatas, o kitai šaliai – ne. Tačiau teismas gali tik pasiūlyti asmeniui susirasti atstovą, pačių veiksmų atlikimas paliekamas paties asmens nuožiūrai ir galimybėms“, – paaiškino advokatė Inga Abramavičiūtė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
