Nuo mūsų vestuvių praėjo metai. Iki jų bendravome taip pat metus. Esame pradėję ketvirtąją dešimtį, tad natūralu, kad abu turime buvusių santykių bagažą.
Ir jei manieji ankstesni santykiai sukelia, švelniai tariant, ne pačius maloniausius prisiminimus, ir aš visiškai nebebendrauju su buvusiuoju, tai mano vyrui kažkaip stebuklingai pavyko išsaugoti draugiškus (labai tikiuosi, kad draugiškus) santykius su buvusiąja.
Jis man pasakojo, kad kartu praleido keletą metų, aistra praėjo, o štai draugystė liko.
Nebuvo ko dalintis: nei bendro turto, nei vaikų. Tad jokio priešiškumo, kivirčų ir konfliktų. Išsiskyrė, tačiau ir toliau bendravo. Tuo labiau, kad dirba toje pat srityje, turi bendrų interesų ir reikalų.
Aišku, aš nuo pat pradžių žinojau apie jos egzistavimą, pažįstame viena kitą. Tačiau mūsų šeimos gyvenime jos kartais yra per daug.
Pavyzdžiui, jos automobiliui reikia naujų padangų. Ji skambina mano vyrui ir prašo padėti išsirinkti. Arba prašo pagalbos renkantis televizorių. Jau nekalbant apie tai, kad jie nuolat susirašinėja telefonu, dalinasi naujienomis ar juokeliais.
Tai, tiesą sakant, mane pradeda varginti. Nesuprantu, kodėl jos automobilis ar buitis yra mano vyro reikalas? Nėra servisų ar meistrų, kurie tai sutvarkytų? Prašydama tokių paslaugų iš mano vyro ji peržengia visas ribas.
Nors vyras man skiria daug dėmesio, nuoširdžiai myli, bet kai parodau nepasitenkinimą dėl bendravimo su buvusiąja, ima širsti, o kartą net iškėlė skandalą, neva ieškau priekabių tuščioje vietoje.
Tačiau jų bendravimas nesiliauja. Tad nenuostabu, kad mano galvoje ima kilti visokie įtarimai ir mintys, kurios veda mane iš proto.
O dar viena pažįstama įpylė žibalo į ugnį papasakojusi, kad mano vyras su ja susitikinėjo ir po to, kai išsiskyrė. Nei vienas neturėjo antrosios pusės, tad kartais susibėgdavo į vieną lovą...
Suprantu, kad tai vyko dar iki mums susitinkant, bet tai mane mažai guodžia.
Kokia gali būti draugystė su žmogumi, su kuriuo miegojai? Galvokit ką norit, bet tokiuose santykiuose visada bus seksualinis kontekstas.
Tad gyvenu apima nuolatinio nerimo ir pavydo jausmo.
Labai noriu, kad mano mylimasis nustotų bendravęs su moterimi, kurią kadaise mylėjo, su kuria dalinosi lova. Noriu būti jam vienintelė moteris ir vienintelė draugė.
Norėčiau, kad ji gyventų savo gyvenimą, susirastų kitą žmogų ir būtų su juo laiminga. O buvusįjį paliktų ramybėje, nes tai, kas buvo tarp jų, – jau praeitis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
