Su vyru susituokėme prieš 28 metus, šeima man buvo svarbiausia gyvenime. Užauginome du vaikus: sūnų ir dukrą.
Šeima, kaip ir visos – su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Vaikai augo, abu dirbome.
Tačiau po 20 santuokos metų mūsų su vyru santykiuose atsirado tuštuma.
Vis dažniau jaučiau nuo jo sklindantį šaltuką. Pajutau, supratau, kad atsirado kita moteris. Vėliau ir pats tai pripažino.
Viską žinojau, kenčiau jo pyktį, šiurkštumą, netgi agresiją, supratau jo norą vėl išgyventi jaunystę – ji buvo daug jaunesnė. Bet vis dar maniau, kad tai laikina, ir jis atsitokės...
Vaikams trūko tėčio, jis mažai būdavo namuose, o vaikai vis klausinėjo, kur jis yra, kodėl nenakvojo namuose.
Aš visada atsakydavau, kad jis labai daug dirba...
Tuo metu mūsų šeimą užklupo nelaimė. Susirgo dukra, tuomet jai buvo vienuolika. Nustatytas 4 stadijos vėžys su metastazėmis plaučiuose.
Išvažiavau su ja gydytis į Vilnių.
Vyras iškart pasakė, kad nutraukia visus ryšius su savo meiluže. Mačiau, kad jaučiasi kaltas, buvo sutrikęs, atrodė, net nežinojo, ką daryti, kaip elgtis.
Gydymas buvo labai sunkus, dukra rūpinausi 24 valandas per parą – be jos daugiau nieko neliko mano gyvenime.
Gydytojai atliko operaciją, kuri truko 7 valandas. Po jos pagerėjo, manėme, kad liga atsitraukė. Tačiau netrukus ji sugrįžo: dukrelės būklė pablogėjo. Jokio gydymo nebebuvo taikoma, ir ji buvo išrašyta iš ligoninės.
Sunku žodžiais perteikti tai, ką patyriau per tą laiką.
Kai dukra mirė, man atrodo, miriau kartu su ja. Ir iki šiol vis dar netikiu, kad jos nebėra.
Vyras, išgyvenęs krizę, man išvis tapo svetimu – nejaučiau jo palaikymo, o po laidotuvių praėjus porai savaičių jis mane paliko. Pasakė, kad myli kitą moterį, su kuria laukiasi vaiko.
Pasijutau visiškai sugniuždyta. Užklupo gili depresija – nenorėjau nieko, o labiausiai nenorėjau gyventi.
Per tris savaites netekau 15 kilogramų.
Po mėnesio vyras sugrįžo. Net neprašė atleidimo – kaip išėjo nieko neaiškindamas, taip ir parėjo. Priėmiau ir atleidau jam, nes labai norėjau išsaugoti šeimą.
Bet po kurio laiko ir vėl pastebėjau, kad jis tolsta nuo manęs. Vis dažniau meluodavo, savaitgalio ir švenčių dienomis atsirasdavo darbų... Sužinojau, kad visą tą laiką jis bendravo su savo buvusia meiluže.
Po dukters mirties praėjo metai. Vyras vėl susikrovė daiktus ir išėjo iš namų.
Aš vis dar neatsigavusi po dukters mirties, ir štai – dar vienas smūgis. Supratau, kad vyras su manim elgiasi kaip su kokiu daiktu: nori – paima, nori – išmeta.
Daugiau nebenoriu tokia būti.
Anksčiau esu skaičiusi ir girdėjusi istorijų, kad vaikui sunkiai susirgus, neretai vyrai neištveria ir pasitraukia, palikdami mamas vienas kovoti su liga, o vėliau – su vienatve.
Bet niekada nesitikėjau, kad taip nutiks man.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
