Močiutė be galo apsidžiaugė sulaukusi anūkės ir kaip išmanydama mane lepino – kepė bulvinius blynus, vaišino naminiu sūriu, rūgpieniu ir vaikščiodavo patyliukais, kad manęs neprižadintų.
„Tu cik pailsėk, pamiegok, valgyk daugiau, atsigauk, ba labai jau kūda, visai nusbaigus“, – vis sakydavo močiutė.
O aš ir lepinausi – ne tik rytais ilgiau pamiegodavau, bet ir popietę įsitaisydavau su knyga hamake, pakabintame tarp obelų. Taip įsijaučiau į atostogų režimą, kad net nustojau skaičiuoti laiką.
Kartą skaitydama knygą hamake užsnūdau. Staiga išgirstu „Labų dzienų“, ir tas netikėtas pasisveikinimas mane taip išgąsdina, kad šoku iš hamako – ir lept ant žemės.
„Oi, panelyte, gal padėc?“ – tęsia mane išgąsdinęs vyriškis, prieina ir ištiesia ranką, norėdamas padėti man atsikelti.
„Ačiū, ačiū, kaip nors pati“, – numykiu, bet pakeliu akis į vyriškį.
Net sumirksiu, išvydusi raumeningą, įdegusį jaunuolį, besišypsantį žavinga šypsena, kuri man kažką primena.
„Jonai, čia tu?“ – negaliu patikėti, kad sutikau savo vaikystės kaimo draugą, su kuriuo tiek vasarų kartu praleista, tiek pienių vainikų pripinta, žemuogių ant smilgos priverta, prižvejota ir prisimaudyta.
Jono nemačiau daugybę metų, ir, tiesą sakant, niekada jo neprisiminiau. Bet dabar išvydusi labai apsidžiaugiau.
Susėdom abu ant to paties hamako ir taip įsiplepėjom – kaip kas gyvena, kas ką veikia ir kaip susiklostė gyvenimai, kad nepajutom, nei kiek valandų praėjo. Kol močiutė, išlindusi iš už kampo, pakvietė: „Vaikuciai, gal jau valgyc norit, va šaltibarščių pridariau, bulbukės karštos.“
Prisėdom pavėsinėje, prisikirtom šaltibarščių. Jonas pasiūlė nueiti iki ežero išsimaudyti. Maudydamiesi dūkom kaip vaikystėje, prisiminėm senus žaidimus ir juos čia pat pliuškendamiesi žaidėm.
Artėjo vakaras, jau laikas namo. Jonas palydėjo mane iki močiutės namų. Po ilgų maudynių pasidarė vėsu, tad apkabino mane per pečius, kad būtų šilčiau. Ir tada pajutau, kaip gera jausti vyrišką kūną šalia, pati glaudžiausi prie jo vis labiau.
Prie močiutės namų atsisveikindami pakštelėjome vienas kitam į skruostus ir susitarėme pasimatyti rytoj.
Kitos dienos atrodė kaip romane – kasdien darėmės vis artimesni, vis daugiau laiko praleisdavome kartu. Mano kelių dienų viešnagė užsitęsė, bet atostogos jau ritosi į pabaigą.
Paskutinį vakarą prieš man išvykstant abu buvome sutrikę – labai nesinorėjo skirtis. Sutarėme palaikyti ryšį.
Ir štai – jau pora metų, kaip mes esame kartu.
Šis rašinys – skaitytojų rašinių konkurso „Atostogų romanas“ dalyvis.
Gal per atostogas sutikote žmogų, su kuriuo užsimezgė toks tvirtas ryšys, kad vienas kito iš glėbio nepaleidžiate iki šiol?
O gal galvą pametėte dėl žmogaus, kuris, atostogoms pasibaigus, dingo ar pasirodė nevertas jūsų dėmesio? Patyrėte nuotykį, kurio nepamiršite visą gyvenimą?
Dalinkitės savo istorijomis su portalo lrytas.lt skaitytojais – laukia puikus prizas!
Geriausios, populiariausios istorijos autorius bus apdovanotas nakvyne dviems asmenims arčiausiai Baltijos jūros esančiame SPA centre SPA „Amber Palace“ su švediško stalo pusryčiais ir SPA pramogomis.
Čia jūsų lauks subtili prabanga, nepakartojamas vaizdas į jūrą ir gaivinantys SPA malonumai.
Rašinius konkursui siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt
Jūsų istorijų laukiame iki liepos 10 d. Laimėtoją, vertindama rašinių populiarumą, išrinks trišalė komisija: „Bendraukime“ redakcija, „Lrytas.lt“ reklamos skyrius ir SPA „Amber Palace“.
Laimėtojas bus paskelbtas liepos 14-ąją.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
