Mūsų vaikai – sūnus ir dukra – netrukus baigs mokyklą. Kiekvienas šeimos narys jautėsi saugiai ir visi buvo tikri, kad namuose visada ras pagalbą, užuovėją, atjautą. Yra toks posakis: mano namai – mano tvirtovė. Jis puikiai tinka mūsų šeimai.
Vaikai jau netrukus stos į universitetus, išvažiuos mokytis. Mes su vyru liksime vieni patys.
Dėl tokių minčių pasidaro šiek tiek liūdna, bet suprantame, kad vaikai užaugo, ir netrukus jie pradės savo gyvenimą. Mes tik džiaugsimės jų sėkme ir laimėjimais. O kol jie dar mokosi mokykloje, tęsiasi mūsų gyvenimas kartu.
Pastaruoju metu pradėjau pastebėti, kad mano vyras labai užsiėmęs susirašinėjimu internete. Ypač vakarais. Iš pradžių maniau, kad tai jo darbas, bet kai tai ėmė kartotis ir savaitgaliais, pradėjau įtarinėti, kad tai nesusiję su darbu.
Bandžiau tiesiai šviesiai paklausti, ką jis ten veikia, tačiau išgirdau tik atsikalbinėjimus ir juokelius apie perdėtą mano pavydą. Pasijutau nemaloniai, jau nekalbant apie tai, kad vyras neišsklaidė įtarimų.
Tuo labiau, kad niekada vienas nuo kito nieko neslėpėme, kompiuterius ir telefonus laikydavome atvirai, žinojome vienas kito slaptažodžius, nes prietaisuose nebūdavo nieko, ko nereikėtų žinoti kitam.
Tarp mūsų niekada nebuvo paslapčių ir nutylėjimų. O čia – iškart uždaromas kompiuterio ekranas, ir pokalbis nukreiptas į šoną. Nenorėjau juo abejoti, tačiau toks elgesys tik pasėjo dar daugiau įtarimų ir abejonių.
Nutariau daugiau nereikalauti pasiaiškinimų – tiesiog palaukti. Šiaip ar taip, galvojau, ateis metas, kai galėsiu sužinoti, kas vyksta.
Nurimau, vyras taip pat atsipalaidavo. Gyvenome kaip įprastai.
Bet vieną šeštadienį, kai vyrui buvo poilsio diena, grįžusi iš turgaus ir prekybos centro neradau jo namuose. Jo darbas toks, kad bet kada gali būti iškviestas. Man tai niekada nepatiko, tik nieko negalėjau padaryti. O šį kartą man tai patiko.
Vyras paliko atidarytą kompiuterį – matyt, turėjo labai greitai išlėkti.
Nebuvo sunku jį „pažadinti“. Kadangi visi „langai“ liko atviri, galėjau iš karto pamatyti, kas slepiama nuo manęs.
Tą pačią akimirką susidomėjimas užleido vietą nerimui. Nuo to, ką pamačiau, net silpna pasidarė. To iš jo nesitikėjau.
Tai buvo susirašinėjimas tarp vyro ir moters. Gana nesuprantama forma. Galėjai tame įžvelgti kažkokį žaidimą, kartu ir flirtą. Buvo meilės žodžių, bet tai neskambėjo vienareikšmiškai.
Galima buvo pamanyti, kad tai kažkokia pjesės repeticija. Bet aktorių ten nebuvo. Ten buvo mano mylimas vyras ir visiškai nepažįstama moteris.
Neatpasakosiu jų dialogų. Bet manyje jie pasėjo nerimą ir baimę dėl savo šeimos.
Nejaugi vyras nutarė susirasti pramogų už šeimos ribų? Ko jam trūksta? O gal tai tik žaidimas?
Nors koks tai žaidimas, jeigu vyras jį slepia nuo manęs?
Kaip reaguoti į tokį sutuoktinio elgesį? Reikalauti paaiškinimų ar nuslėpti, kad įlindau į jo nešiojamąjį kompiuterį?
Bet ar tuomet aš jo neprarasiu? O gal jau praradau?
Nebežinau, ką daryti. Nežinau, kaip toliau gyventi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
